"Namelis medyje” gal tik kelis mėnesius pabuvo sūnaus darželiu, o tuomet tapo mūsų. Tai tebėra mūsų darželis, nors nė vienas iš vaikų jo šiuo metu nelako – sūnus jau trečiokas, o dukrai dar teks paūgėti, kol taps darželinuke. Nekantriai laukiu, kada vėl kasdien minsiu darželio slenkstį, nes ilgiuosi tos ramybės ir jaukumo atmosferos, įrėmindavusios mano darbo dieną. Pokalbių, apsikabinimų, arbatos puodelių. Kaip didžiausią dovaną darželyje patirdavau bendrystę. Štai vienas man brangus atsiminimas: ryte atėjęs į grupę sūnus pasakoja auklėtojai, kad pelytė pirmą kartą neatėjo naktį ir nepaliko pinigėlio vietoje iškritusio dantuko. Auklėtoja jam linksmai atsako - “ir, taip būna, pas mano vaikus daug kartų pelytė yra neatėjusi, turbūt ne visus spėja per vieną naktį aplankyti” - ir žiūri į mane tokiu supratingu mama – mamai žvilgsniu, ir mano nesmagumas dėl tokios apmaudžios motinystės “klaidos” kaip mat atlėgsta. Atrodo, smulkmena, ką čia aš sureikšminu tą pelę? Bet tėvystė kupina visokių patirčių ir neretai pasijunti, lyg kapanotumeisi vienas. Kai neturi su kuo pasidalinti mažais dalykais, jie gali tapti netikėtai sunkūs. Afrikiečiai turi patarlę: “Reikia viso kaimo užauginti vaikui”. Jei kaimo nėra, tenka kažkaip suktis. Sukamės su seneliais, su auklėmis, su darželiu, interneto forumais. O jei labai pasiseka, atrandame bendruomenę, ir tada tada lengviau atsikvepiame. Nes bendruomenė reiškia, kad jei darbe kažkas nutiko ir matau, kad nespėsiu laiku pasiimti vaiko iš darželio, galiu paskambinti bent penkioms darželio mamoms ir paprašyti, kad mano vaiką paimtų ir parsivežtų pas save. Kuri nors tikrai galės, pasakys: “Žinoma, nesirūpink”. Bendruomenė reiškia, kad aš nesijausiu dėl to skolinga, nes bet kada taip pat gali paskambinti ir man. Bendruomenė taip pat reiškia, kad nesijausiu kalta, jei tąkart pagelbėti negalėsiu, nes žinau – be manęs yra daug kitų. Bendruomenė reiškia ir tai, kad mano vaikui bus drąsu važiuoti į draugo namus, nes jo mamą ir tėtį jis gerai pažįsta – iš darželio švenčių, talkų, žygių ir mamos pokalbių rūbinėje.
Ko gero, įmanoma į šį darželį vesti vaiką, netampant pilnaverčiais, aktyviais bendruomenės nariais. Nepadarant darželio savu. Vaikui čia vis tiek bus labai gerai. Bet man rodos, tai būtų panašu, kaip nusipirkti visų labai rekomenduotą knygą ir perskaityti tik aprašymą ant nugarėlės ir turinį. Arba persikraustyti į namą su mansarda ir didžiuliu sodu, bet naudotis tik vienu kambariu pirmame aukšte. Tiek neišnaudotų galimybių, iššvaistytų turtų! Suprantu, kad glaudi darželio senbūvių bendrystė gali iš pradžių gali versti jaustis kiek nejaukiai; pati esu introvertė ir man sunku tarp naujų žmonių pasijusti sava. Bet darželio bendruomenė atvira, jos nariai nuolat pildosi ir naujos energijos, naujo matymo įnešantys žmonės labai reikalingi ir labai laukiami. Todėl labai raginu nuo pat pirmų dienų darželyje po truputį čia apšilti kojas: vakare pasiimant vaiką iš kiemo prisėsti ant suoliuko; ryte prieš išskubant į darbus sustoti apžiūrėti krautuvėlėje atsiradusių megztų kiškių; nueiti į bendruomenės šventės organizavimo susirinkimą; sudalyvauti rankdarbių vakare; pasiklausyti paskaitos; prisijungti prie talkos.. Ir taip vieną dieną susiprasti, kad turi kai ką, kas gyvenant didmiestyje, dvidešimt pirmame amžiuje, yra neįtikėtina prabanga – visą kaimą, kuris padės tau užauginti vaiką.
Darželio mama Lauryna