Vilma Grigienė, Valdorfo pedagogikos darželio pedagogė

Pravėrus Valdorfo darželio grupės duris, visų pirma į akis krenta tai, kad grupėje nėra ryškių „vaikiškų“ spalvų chaoso, nėra elektroninių žaislų, viskas pagaminta iš natūralių, liesti malonių medžiagų. Paklaustos kodėl, grupės auklėtojos pirmiausiai kalbėtų ne apie ekologiją, o apie vaikų pojūčių tausojimą. Pojūčiams Valdorfo pedagogikoje yra skiriamas ypatingas dėmesys. Ir remiamasi čia ne visiems įprasta penkių pojūčių teorija (nors pojūčių teorijų yra tikrai ne viena, ir šiuolaikiniai mokslininkai išskiria daugiau pojūčių nei penki), o antroposofine Valdorfo pedagogikos pradininko Rudolfo Štainerio (Rudolf Steiner, 1861-1925) dvylikos pojūčių teorija. 

Kas tai yra dvylikos pojūčių teorija? R. Štaineris teigė, kad pojūčiai yra mūsų pasaulio pažinimo įrankis. Regos pojūtis mums padeda skirti spalvas, šviesą ir tamsą, klausos – garsus, šilumos – temperatūrą, žodžio pojūčio dėka suprantame kalbą, o “aš” pojūtis leidžia susitikti su kitu žmogumi kaip su unikaliu asmeniu. Taigi pasak šios teorijos pasaulį pažįstame per dvylika skirtingų pojūčių: lytėjimo, gyvasties, judėjimo, pusiausvyros, regos, skonio, uoslės, šilumos, klausos, žodžio, minties ir “aš”. Šie pojūčiai yra suskirstyti į tris grupes. Pirmoji grupė – lytėjimo, gyvasties, judėjimo ir pusiausvyros – tai žemesnieji, kūno pojūčiai. Jie padeda mums jaustis savo kūno šeimininkais. Antroji – regos, uoslės, skonio, šilumos – vidurinieji arba sielos pojūčiai. Jie padalina mūsų pasaulį į simpatišką (kas man patinka) ir antipatišką (kas man nepatinka). Trečioji – klausos, kalbos, minties ir “aš” – aukštesnieji arba dvasios pojūčiai. Tai žmogui būdingi pojūčiai, leidžiantys mums suprasti vieni kitus.

Kūno pojūčiai labiausiai vystosi pirmame žmogaus gyvenimo septynmetyje, todėl Valdorfo darželiuose jiems yra skiriamas itin didelis dėmesys. Išlavėję kūno pojūčiai leidžia žmogui jaustis savo kūne tarsi namuose, suprasti, kaip jaučiasi pats, bei orientuotis aplinkoje. Išlavėję kūno pojūčiai yra ir tvirtas pagrindas lavinti kitus pojūčius, kurie Valdorfo darželiuose kaip tik yra tausojami, nes jų išsiskleidimo laikas dar prieš akis. Sveikas fizinis kūnas, geras jo pajautimas taip pat yra ir prielaida sėkmingam mokymuisi mokykloje. 

Taigi per pirmuosius septynerius savo gyvenimo metus vaikas tarsi turi susipažinti su savo kūnu, įvaldyti jį. Jo sąmoningumas, mąstymas ir jausmai dar snūduriuoja. Pasaulyje jam reikia nuolat judėti, nuolat kažką veikti, nuolat naudoti savo kūną. Tai nereiškia, kad kiti pojūčiai yra visai nenaudojami, ar kad jie nereikšmingi. Svarbu, kad vaikas turėtų pakankamai stimulų visiems pojūčiams lavinti, tačiau taip pat svarbu, kad jo pojūčiai vystytųsi harmoningai, kad tų stimulų nebūtų per daug. 1971m. JAV buvo atliktas tyrimas su kūdikiais, kurie gulėjo ligoninėje ir laukė įvaikinimo. Pirmoji grupė kūdikių gyveno įprastinėmis tais laikais ligoninės sąlygomis. Jie daugiausiai gulėjo lovytėse ant nugaros, virš savęs matydami baltas lubas, o aplink save – baltomis užuolaidėlėmis uždengtus lovytės kraštus. Antroji grupė augo specialiai sukurtoje labai turiningoje aplinkoje. Kiekvieną dieną jie gulėjo ant pilvo ir galėjo dairytis į supančią aplinką ir žmones, virš jų lovelių kabėjo daugybė žaisliukų, veidrodėlių, barškučių. Trečiosios grupės aplinkoje buvo stimulų, tačiau ne tiek daug. Juos supo raudonos ir baltos užuolaidėlės, lengvai pasiekiamas čiulptukas, o nuo dviejų mėnesių – stovas su keliais žaisliukais. Nustatyta, kad geriausiai vystėsi būtent trečioji kūdikių grupė, kūdikiai, kurie „nebadavo“, bet ir neturėjo pojūčių pertekliaus.

Visgi įdomu pastebėti: šiais laikais mažų vaikų sielos pojūčiai, kuriuos derėtų tausoti, yra stimuliuojami labai stipriai (dažnai vaikams duodame per daug cukraus, cheminiais prieskoniais gardinto maisto, leidžiame žiūrėti filmukus ir žaisti kompiuteriu, visi vaikams skirti žaislai ir daiktai yra ryškių, akį rėžiančių spalvų), tuo metu kūno pojūčiai kone „badauja“ – mes per mažai judame, beveik nepatiriame tikro fizinio nuovargio, vaikams perkame triračius paspirtukus, vaikštynes, mūsų oda liečiasi beveik vien tik prie sintetinių paviršių. Tad kas yra tie mažam vaikui aktualiausi kūno pojūčiai ir kaip padėti jiems tinkamai lavėti?

Lytėjimo pojūtis 

Lytėjimo pojūtį mes visi pažįstame. Tačiau lytėdami įvairius daiktus ar prisiliesdami prie žmonių retai pagalvojame, kad taip mes pirmiausiai išgyvename ne kažką kitą, o patys save. Mes išgyvename ribą tarp to, kas esu aš ir kas nebesu aš. Taigi kai apkabiname mažą vaiką, mes jam leidžiame patirti savo kūno ribas ir pasijusti saugiam. Aš esu saugus, nes aš esu čia, nes patiriu save patį.

■ Lytėjimas visų pirma susijęs su ribomis. Tam, kad pasijaustų saugus, vaikas turi išgyventi ribas ne tik per lytėjimą, bet ir aplinkoje. Pasitaiko, kad ir tėvai atveda savo vaikus į Valdorfo darželį tikėdamiesi, kad čia jie galės daryti ką tik nori. Tai nėra tiesa. Ribos vaikui yra būtinos. Tačiau labai svarbu ir tai, kad ribos būtų pagrįstos ir aiškios. Jei vaikas žaloja save, skriaudžia aplinkinius ar kenkia aplinkai, jam turi būti pasakomas tvirtas ir nedviprasmiškas „ne“. Vaikai bando ribas, ir tai yra normalu, tačiau ribos jam padeda orientuotis pasaulyje, mokytis, kas yra priimtina ir ne, sveika ir ne, gera ir ne. Leisdami trimečiui pasirinkti, kaip apsirengus eiti į lauką ar kada eiti miegoti, mes paprasčiausiai užkrautume atsakomybę už jo sveikatą jam pačiam, nors tam jis dar yra gerokai per mažas.

■ Natūralios medžiagos. Lytėjimo pojūčiui svarbu ir tai, ką vaikas liečia. Natūralios medžiagos – medis, molis, vaškas, šilkas, vilna ir pan. – mus veikia visiškai kitaip, nei plastmasė ar ta pati vilna, bet labai stipriai perdirbta. Padarykite bandymą: paimkite įvairių kamuoliukų (suveltų iš vilnos, siūtų ir prikimštų kruopų, guminių, plastmasinių, stiklinių) ir lytėkite juos, pajuskite, ką jumyse pažadina vienoks ar kitoks lytėjimas. Natūralios medžiagos mus tarsi “įsileidžia”, o sintetines liesti dažnai net nemalonu. Mes už tai, kad vaikai būtų rengiami natūraliais drabužėliais, nes drabužis liečiasi prie jo kūno visą laiką. Ne ypatingai gražiais ar madingais, o patogiais, nevaržančiais judesių, pasiūtais iš natūralių medžiagų, šiltais. 

■ Reikia laiko pabūti vienam, neliečiamam. Lytėjimo pojūtį gerai veikia, jei kūdikis, o vėliau ir vaikas yra nešiojamas, liečiamas, glostomas, bet kartu jis turi laiko pažaisti ar pabūti vienas, niekieno neliečiamas. Prisilietimai ir buvimas su savimi turi harmoningai keisti vienas kitą. Tiek per didelė globa, tiek ir per ilga vienatvė vaikui nėra gerai. Šį pojūtį taip pat žaloja mechaniški, savanaudiški prisilietimai, kai vaiką lytime todėl, kad tai malonu mums, o ne reikalinga vaikui arba tai darome atsainiai, mechaniškai, tarsi čiupinėdami daiktą. Žinoma, čia reikia paminėti ir apie labiausiai žalojantį suaugusiojo veiksmą – seksualinį priekabiavimą. Jo pasekmės yra itin skaudžios.

Gyvasties pojūtis

Šis pojūtis daugumai žmonių yra negirdėtas, nors juo visi „naudojamės” kiekvieną dieną. Kas tai yra? Įsivaizduokite, kad esate labai pavargę. Nuovargį tiesiog juntate kiekviena kūno ląstele. Tačiau koks pojūtis mums apie jį praneša? Galime pasižiūrėti į veidrodį ir pamatyti savo blausų, papilkėjusį veidą, galime užuosti prakaito kvapą, judėdami galime jausti, kaip maudžia raumenis, bet net jei nematytume savęs, neužuostume, nejudėtume, vis tiek žinotume, kad esame pavargę. Apie mūsų kūno būseną mus informuoja gyvasties pojūtis. Būtent šis pojūtis, jei jis yra sveikas ir gerai išsivystęs, leidžia mums suprasti, kad esame alkani arba sotūs, pavargę arba pailsėję, sveiki arba sergantys. 

Tačiau gyvasties pojūtis yra ne tik nuolatinis judėjimas nuo vieno kraštutinumo iki kito. Šio pojūčio dėka mes galime jausti pilnatvę savame kūne. Jei lytėjimo pojūčio dėka mes susiduriame su pasauliu ir suprantame, kad susitikome kažką, kas nesame mes, tai per gyvasties pojūtį galime išgyventi būtį, kuri užpildo mūsų ribas iš vidaus. Iš tiesų nesuklystume, jei šį pojūtį pavadintume laimės pojūčiu.  Kas vaikui padeda vystyti savo gyvasties pojūtį? Visų pirma –

■ Sveikas dienos ritmas. Taigi Valdorfo darželyje daug dėmesio yra skiriama dienos ritmui, kuris susideda iš įkvėpimo ir iškvėpimo. Įkvėpimas – tai veikla, kuri reikalauja iš vaiko susikaupimo, jo metu vaikas gauna įspūdžių. O iškvėpimas – tai veikla, kurios metu galima atsipalaiduoti ir harmoningai įsisavinti gautus įspūdžius. Įkvėpimas ir iškvėpimas yra vienodai svarbūs ir turi keisti vienas kitą taip, kad vaiko gyvenimas būtų organiškas, kad jis nepervargtų, kad būtų tausojama jo sveikata. Todėl veikla, kuri reikalauja iš vaiko tikslingų pastangų, turi būti lydima laiko, kai vaikas gali žaisti, piešti pats, niekieno nevadovaujamas. 

■ Nuovargis. Šalia sveiko ritmo galima būtų prirašyti ir nuovargį. Tikriausiai skamba keistai, bet vaikui yra sveika pavargti. Deja, šiais laikais patirti fizinį nuovargį vaikai turi labai mažai galimybių. Jie dažniau pavargsta nuo įspūdžių gausos (pavyzdžiu gali būti labai aktyvūs savaitgaliai: teatras, svečiai, kelionės, susitikimai, kai vaikas nebeturi laiko ramiai pažaisti pažįstamoje aplinkoje, arba apsipirkimas prekybos centre, kur pojūtiniai įspūdžiai yra tiesiog brukte brukami). Tuo tarpu į darželį ar mokyklą vaikai yra vežami automobiliu, į butą trečiame aukšte kyla liftu, jų daiktus dažniausiai neša tėvai ar seneliai. Keista, kad mes taip saugome vaikus, nes kiekvienas suaugęs žmogus gali pasakyti koks malonus pojūtis kūną užplūsta po sunkaus žygio, smagaus bulviakasio ar geros treniruotės. Gal galime tuo puikiu pojūčiu pasidalinti ir su vaikais? Juk nieko nėra malonesnio kūnui už poilsį po gero nuovargio. Fizinis nuovargis ir poilsis po jo (ritmas!) ir yra būtent tai, kas leidžia mums išgyventi pilnatvę savo kūne.

■ Nuoseklumas, pradžia ir pabaiga. Kadangi gyvasties pojūčio dėka galime pajusti save kaip vieningą visumą, teigiamai šį pojūtį veikia visi darbai ir veiksmai, kurie yra nuoseklūs, turi priežastį ir pasekmę, pradžią ir pabaigą. Pavyzdžiui, atėjus rudeniui darželio grupėje stovi ąsotis su kviečių varpomis. Vieną dieną auklėtojos varpas suberia ant audeklo ir prasideda darbai. Varpos nukerpamos nuo stiebų, vaikai kartu su auklėtojomis kulia, vėto, šiaudus karpo. Paskui grūdai sumalami, išsijojami, iš šiaudelių veriamos girliandos, o iš miltų kepamas pyragas. Sėlenomis pabarstome košę, o jei pyragui miltų per daug, po kelių dienų kepame sausainius. Sauja grūdų paliekame maišelyje – pavasarį juos pasėsime. Kiekvieną darbą taip pat galime išgyventi kaip procesą: įtraukime vaikus į pasiruošimą darbui, nesaugokime nuo susitvarkymo. Būtent susitvarkymas leidžia mums išgyventi proceso pabaigą.

■ Džiaugsmingi, saugumą užtikrinantys suaugę. Gerai gyvasties pojūčio vystymąsi teigiamai veikia šalia vaiko esantys suaugę žmonės, kurie tiesiog pasitiki gyvenimu, yra džiaugsmingi ir patenkinti, patys išgyvena pilnatvę. Juk mes matome, kaip vaikas, mėgdžiodamas mamą, verdančią sriubą, pats nori pjaustyti daržoves ir tarškinti puodais. Taip pat jis nesąmoningai mėgdžioja ir šalia esančio suaugusiojo nusiteikimą bei dvasios būseną. Labai gerai gyvasties pojūtį veikia ir pasakų sekimas. Gerai, kai vaikas gali mėgautis maistu, saugiai išgyventi skausmą (užsigavusį vaiką auklėtojos paguodžia, apsikabina, pasirūpina žaizdele ir, pasisodinusios ant kelių, leidžia paverkti, užuot saldainiu atitraukusios vaiko dėmesį). Tuo tarpu šį pojūtį žaloja nenuoseklūs veiksmai, sprendimų kaita, bauginimai, manipuliacijos, prievarta, skuba, įtampa ir šių laikų rykštė – nesaikingumas.

Judėjimo pojūtis

Tiksliau šį pojūtį galima pavadinti nuosavo judėjimo pojūčiu. Apie jį dažnas taip pat nėra girdėjęs. Tačiau pamąstykime: tam, kad suvoktume, jog mašina važiuoja, turime pamatyti, palydėti ją akimis, bet jei iškeltume virš galvos ranką ir pamojuotume, mums visai nereikia matyti, mes ir taip jaučiame, kad mūsų ranka juda. Tai ir yra judėjimo pojūtis. Mes jaučiame, kad juda mūsų kojos, kai einame, kad kvėpuojant kilnojasi krūtinė, kad užsimerkiame. Tai, kad užsimerkiame, galime pajusti net visiškoje tamsoje, kai akys nieko nemato tiek atsimerkus, tiek užsimerkus. O pabandykite užsistatyti žadintuvą ir tris minutes visiškai nejudėti. Ar pavyko? Koks jausmas apima, kai pagaliau galite pajudėti? Laisvė! Žinoma, tai laisvė! Per judėjimo pojūtį galime išgyventi laisvę.

Jei kurį laiką stebėsime mažą vaiką, pamatysime, kad jis juda visą laiką. Atsistoja, atsisėda, atsitūpia, eina, bėga, gulasi, vėl stojasi, šokinėja ir t.t. Ir tai yra teisinga. Mokslininkai jau seniai kalba apie kalbos ir mąstymo vystymosi priklausomybę nuo stambiosios ir smulkiosios motorikos. Kuo daugiau vaikas juda, tuo geriau jis kalba, kuo daugiau juda, tuo aiškesnis vėliau bus jo mąstymas. Taigi riboti judėjimo nereikėtų, geriau aplinką pritaikyti taip, kad vaikas galėtų joje nevaržomas judėti. Visgi taisyklės čia tikrai nekenkia. Negalima bėgioti namie, bet galima bėgioti lauke! Tai, kad žaidimai yra „namų“ ir „lauko“ – visiškai natūralu. 

■ Iššūkiai. Laisvai judant vaikui reikia iššūkių. Tik pradėjęs vaikščioti jis begalę kartų krenta ir keliasi, užsigauna, verkia, bando iš naujo. Nieko tokio! Tik taip jis gali atrasti judėjimo laisvę, tik taip jis gali išmokti saugiai vaikščioti. Saugodami vaiką nuo kritimo, mes iš tiesų saugome jį nuo savo kūno pajautimo, apribojame jo galimybes mokytis judėti saugiai. Valdorfo darželyje vaikams leidžiama lipti į medžius, jei tik kieme yra laipioti tinkamų medžių. Sąlyga vienintelė – jis turi ten užsikabaroti pats. Su vaikais smagu vaikščioti miške. Kiek čia galimybių įvairiam judėjimui – galima eiti nuvirtusio medžio kamienu, įlįsti į krūmus, užlipti į kalną ir nubėgti šlaitu, peršokti balą, perlipti rąstą, atsisėsti pailsėti. Visos raumenų grupės gali lavėti be jokios specialiai sugalvotos mankštos, reikia tik netrukdyti ir aprengti taip, kad drabužių nereikėtų saugoti. 

■ Aš pats! Vaiko judėjimo pojūčiui kenkia pastovi pagalba judant. Valdorfo darželyje auklėtojos nesupa vaikų todėl, kad jie vis bandydami ir bandydami patys atrastų reikalingą judesį ir patirtų supimosi džiaugsmą. Mes prašome tėvų atnešti batus su raišteliais, kad ūgtelėję vaikai bandytų juos užsirišti, ir jų pirštukai turėtų pakankamai darbo. Kad ir kaip norisi vaikui padėti įveikti kliūtis, duokite jam šiek tiek laiko pabandyti pačiam. Nepavyks – viskas gerai, šalia esantis suaugęs jam padės, o gal visgi pavyks? Šio pojūčio priešai yra ir draudimai kiekviename žingsnyje, pasyvūs aplinkiniai, elektroniniai žaislai, televizija. 

Pusiausvyros pojūtis

Apie pusiausvyros pojūtį kaip apie atskirą pojūtį tikrai nėra daug kalbama, bet visi puikiai žino, ką reiškia netekti pusiausvyros tiek fiziškai, tiek ir dvasiškai. Beje, bet kuris jogos mokytojas jums patvirtins, kad tie žmonės, kurie yra sunkiai išmušami iš vėžių gyvenime, paprastai neturi jokių problemų su pusiausvyros pozomis. Tuo tarpu tiems, kuriems išlaikyti pusiausvyrą gyvenime sekasi sunkiai, fizinės pusiausvyros pratimai gali padėti. Visgi šis pojūtis mums visų pirma padeda orientuotis pasaulyje, pastebėti santykius tarp daiktų, įvertinti proporcijas, susigaudyti erdvėje (viršus, apačia, kairė, dešinė). Gerai išlavėjęs vėliau jis  taps vaiko  įrankiu mokantis geometrijos. Kas padeda vystyti pusiausvyros pojūtį?

■ Balansas ir nuspėjami suaugę. Čia tinka visi žaidimai, kurių metu reikia balansuoti: balansiniai dviratukai, paspirtukai (tik ne triračiai), vaikščiojimas buomu arba, ką vaikai labai mėgsta daryti, šaligatvio krašteliais, kojūkai (ne cirko, užtenka visai žemučių), supynės. Taip pat vaikui svarbu, kad jį supantys suaugusieji  būtų nuspėjami, pusiausvyroje. Tačiau negalvokite, kad esate patys blogiausi tėvai, jei tą pusiausvyrą kartais prarandate – taip pat gerai vaikus veikia ir suaugusiojo pastangos rasti pusiausvyrą jos netekus.

Neigiamai šį pojūtį veikia tiek judrumo tiek ir ramybės stoka, vidinis nerimas, nuobodžiaujantys suaugusieji.