Šis įrašas „Vakaro su darželio auklėtoja” skirto darželį lankančių vaikų tėvams diskusijos konspektas. Į pirmąjį šiais metais vakarą pakvietė darželio mokytojos Rasa Ragauskaitė Driukienė ir Neringa Jančiūtė.

Vaikystėje vaikai mušasi. Šis faktas egzistuoja kaip fenomenas. Iš tikrųjų vaikas nesimuša tik tuo atveju, jei yra nepajėgus to daryti (turi kažkokią negalią arba yra izoliuotas).

Gyvename visuomenėje, kur smerkiamas ir baudžiamas ne tik fizinis, bet ir žodinis, psichologinis smurtas. Šiandieninis žmogus turi teisę būti neliečiamas. Vis tik gimstame su stipriai išreikšta instinktyviaja, nesukultūrinta mūsų dalimi. Vaikystė tokia, kokią ją matome ir suvokiame šiandien, egzistuoja visai neseniai. Mažiau nei prieš šimtą metų vaikystė buvo tikrai nesaugi, vaikui dažnai reikėjo tikraja žodžio prasme grumtis dėl savo išgyvenimo. Jei vaikas instinktyviai mušasi šiandien, tėvams, globėjams ar ugdytojams kyla reakcija panaši į šoką. Ypač jei jų vaikas kaukšteli kitam vaikui ar suaugusiam. Tai  nepriimtina šiandieninėje kultūroje. Todėl kyla gėda, nerimas, norisi, kad tokia situacija nebesikartotų, tėvai ar ugdytojai puola gėdinti, aiškinti, mokyti, moralizuoti arba net pataria „duoti atgal”, jei mušamas jų vaikas. 

Suaugę savo pavyzdžiu vaiką moko, kaip reikia reaguoti į savo ir kitų agresyvų elgesį. Kas vyksta, jei tėtis ar mama, norėdami parodyti natūralias pasekmes, kepštelėjusiam mažyliui kepšteli atgal? Vaikas nepajėgus suprasti subjektyvios reikšmės, jis gauna žinutę, kaip reikia elgtis – muštis daugiau, nes suaugę daro tą patį. 

Galimos priežastys kodėl vaikai mušasi:

• Vaikas tokiu būdu išreiškia savo valią, poreikį, nes dar nemoka komunikuoti verbaliai. Vaikai dažnai savo poreikių nesupranta, todėl negeba įvardinti. Po vaiko pykčiu dažnai slypi nuovargis, alkis, šaltis ir pan. Svarbu suprasti, kad tai natūrali vaiko raidos stadija. 
• Išmoktas elgesys. Tai reakcijų rodymo įprotis susiformavęs priklausomai nuo to kaip jo artima aplinka įprastai reaguoja į stipresnes emocijas (pyktį, liūdesį, nepasitenkinimą ir pan.) Jei į stiprią vaiko emociją atsakoma dar stipresne suaugusio emocija, vaikas to natūraliai mokosi. Jei vaiko emocijos paneigiamos, ar net už jas yra gėdinamas, vaikas išmoksta impulsus užgniaužti, bet tik iki tam tikros ribos. Susikaupusios, neįvardintos, nesuvoktos emocijos prasiveržia visa jėga ir dažnai pačiu netinkamiausiu metu. Agresiją skatina tiek per griežtos, neadekvačios nusižengimui bausmės, tiek netinkamo vaiko elgesio toleravimas, ignoravimas, nekontroliavimas.
• Dažna agresijos priežastis yra baimė ir nesaugumas. Kaip reaguojame į pavojų, lemia pirmaisiais gyvenimo metais (ne)įgytas saugumo jausmas. Svarbi ir kultūrinė aplinka, tai, kas toleruojama ir yra priimtina ankstyvoje vaikystėje vaiko aplinkoje. Šiurkštus elgesys su vaiku kūdikystėje daro įtaką emociniams išgyvenimams, nesaugaus prieraišumo formavimuisi.
• Smurtinio elgesio stebėjimas, pavyzdžiui, ekranuose, taip pat skatina agresyvų vaikų elgesį. Per anksti vaikų pamatyti intensyvūs veiksmo filmai apie superherojus, fantastines būtybes gali sukelti nerimastingas būsenas. Nerimas yra būsena, po kuria slepiasi neišreikšti jausmai, baimė, kuri yra neįvardinta. Vaikas nori iš šio nerimo išsivaduoti, bet dažnai nežino, kaip tą padaryti tinkamai ir veiksmingai.
• Vaikai reaguoja agresyviai, jei stebi agresyvų suaugusių elgesį, tėvų tarpusavio nesutarimus.
• Kai vaikai muša tėvus, jie taip bando ribas, tikrina, koks elgesys yra tinkamas. Dar nemokėdamas verbaliai komunikuoti, vaikas naudoja savo kūną išraiškai. Jei jis muša tėvus, pavyzdžiui, pradėjęs lankyti darželį, tai gali kalbėti apie patirtas itin stiprias emocijas, tai gali reikšti – man tavęs reikėjo, tu mane palikai, aš džiaugiuosi, kad atėjai, bet ir pykstu, kad palikai. 

Norisi atskirai aptarti itin stiprias nevaldomas vaiko reakcijas, vadinamas isterija. Dažnai tokia stipri išraiška itin glumina ar net gąsdina tėvus bei ugdytojus.

Visgi pasak psichologų isterijos priepuoliai (staigūs neigiamų emocijų, pykčio protrūkiai) yra nors ir nemaloni, bet normali vaiko raidos dalis. Jie kyla, nes augdamas vaikas patiria vis daugiau ir vis stipresnių emocijų, tačiau dar jų nepažįsta, nemoka jų suvaldyti.

Rudolfas Šteineris isteriją priskiria būdo poliariškumui. Isteriško poliariškumo vaiką jis apibūdina kaip „plonos odos”, turintį sunkumų save suvaldyti. „Jie per stipriai susiduria su žemės jėgomis ir patiria skausmą. Viskas yra labai svarbu, viskas yra skubus reikalas. Maži skauduliai jiems išties labai skaudūs. Jiems reikia padėti sugrįžti į save, susikaupti, susitelkti. Pagrindinis šių vaikų poreikis – supratimas. Jiems reikia drąsos susitikti su pasauliu. Šiems vaikams reikia padrąsinimo arba pagalbos pradedant užduotis, ribojant įspūdžius. 

Reagavimo į agresyvų vaiko elgesį strategijos:

• Svarbi suaugusiojo ramybė. Prieš reaguojant galima įkvėpti, iškvėpti, atkreipti dėmesį į kylančias savo emocijas.
• Agresyvūs veiksmai stabdomi visada. Itin įsiaudrinusį vaiką galima apkabinti, nusinešti į ramesnę vietą. 
• Svarbu mokyti, padėti vaikui išsireikšti verbaliai – ko nori ar nenori, ką jaučia. Tai rodome ir savo pavyzdžiu. Svarbu pripažinti vaiko būklę ir emociją. Svarbu ir įvardinti ką galima daryti – patrepsėti, pašaukti ir pan. Ir galiausiai suaugusiam svarbu neturėti lūkesčių. Vaikas neatsakingas už savo elgesį net iki keturiolikos metų. Valdorfo darželyje vaikai mokomi pajusti savo ribą – išmokti pasakyti NE, STOP, MAN NEPATINKA ir visada kreiptis į suaugusį pagalbos. 
• Svarbu paguosti nuskriaustą vaiką. Tai abiems vaikams parodo, kad mušdamasis gauni mažiau dėmesio ir pritarimo. 
• Svarbu išklausyti abi puses, atskleisti, kas čia atsitiko. 
• Svarbu negėdinti vaiko, nes tai ne tik nepadeda, bet ir kelia pyktį, pagiežą. Vaikui reikia palaikymo, priėmimo, išbuvimo su juo sunkioje situacijoje, pagalbos nusiraminant.
• Itin svarbus aspektas – „susitaikymas”. Mūsų kultūroje vaikai dažnai mokomi nesipykti, bet nemokomi nuoširdžiai susitaikyti. Čia itin svarbus tėvų elgesys pasibaigus konfliktui – ritualas, parodantis, kad viskas gerai. Svarbu pabrėžti atkurtą ryšį. Netinkamas būdas – materialus apdovanojimas. Dažnai kyla diskusijų apie atsiprašymo reikalingumą. Suaugusiam visada svarbu atsiprašyti vaiko, bet nuoširdžiai įvardinant dėl ko gaila, koks elgesys buvo netinkamas. Taip galima išvengti šabloniško ir iš tikro nieko nereiškiančio žodžio ‘atsiprašau’ pasakymo. 

Vaikai nori priklausyti, būti matomi, pažinti šį pasaulį. Visgi 3-5 metų vaikai yra egocentriški, jie tik mokosi bendruomeniškumo. Ir čia mūsų, šalia esančių saugusiųjų, uždavinys – savo pavyzdžiu parodyti, kaip galima sugyventi bendruomenėje.