Vilma Grigienė, Valdorfo pedagogikos darželio mokytoja
Daugelis vaikų žaidimą ir žaismingumą nagrinėjančių autorių (E. Bodrova, D. Whitebread, E. Singer, P. Hakkarainen) pastebi, kad vaikų gebėjimas įsitraukti į žaidimą ir vystyti brandžius žaidimus mažėja dėl įvairių laikmečio problemų: pernelyg didelio suaugusiųjų susirūpinimo saugumu, informacinių technologijų paplitimo keliamų iššūkių, išaugusio susižavėjimo ankstyvu akademiniu mokymu ir pan. Todėl suaugusiųjų – mokytojų, tėvų – vaidmuo tampa itin reikšmingas kuriant aplinką, kurioje vaikai galėtų įsitraukti į žaidimą ir jį vystyti išlikdami artimiausioje plėtros zonoje – ten, kur mokosi ir bręsta jiems palankiausiu būdu.
Saugumas yra vienas iš svarbiausių veiksnių, padedančių vaikui išlikti natūraliai žaismingam. Vaikas gali žaisti tik saugioje aplinkoje, būdamas saugiai prisirišęs prie jį supančių suaugusiųjų. Saugaus prieraišumo teorijos pradininkas D.Bowlby pateikė įrodymų, kad saugus prieraišumas ankstyvojoje vaikystėje lemia sveiką smegenų vystymąsi: adekvatų emocijų reguliavimą, gebėjimą rodyti empatiją, gebėjimą užmegzti ir palaikyti emocinius ryšius, draugauti, emocinį atsparumą, o taip pat ir žaismingumą. Be to, kol vaikas nesijaučia saugus, jis negali ir mokytis. Taigi mokytojui svarbu domėtis vaiku, kurti prieraišų, šiltą santykį, suprasti, kad mokytojo jautrumas vaiko poreikiams yra būtina sąlyga kurti saugią, laisvam žaidimui palankią atmosferą.
Pasak tyrinėtojos E.Singer suaugęs gali imtis vieno iš dviejų vaidmenų laisvame žaidime – žaidimo vadovo arba žaidimo draugo. Būdamas žaidimo vadovas, jis rūpinasi fizine ir socialine žaidimo aplinka: kuria įvairias, žaidimui palankias erdves, pasirūpina įvairiais kampeliais ir užuoglaudomis, žaidimo priemonėmis, kad vaikai galėtų žaisti vieni ir grupelėmis, netrukdydami vieni kitiems. Jaunesni vaikai paprastai renkasi žaisti fiziškai arčiau suaugusio žmogaus, tuo tarpu vyresni gali žaisti ir toliau, todėl svarbu, kad vaikas galėtų kontroliuoti, kaip toli nuo mokytojo ar tėvų gali žaisti. Taigi jie vaikas mažas, sunku tikėtis, kad jis žais savo kambaryje, kai mama ar tėtis dirba savajame, tuo metu vyresni vaikai gali patys žaisti ir kieme. Vienaip ar kitaip, suaugęs turi būti fiziškai ir emociškai pasiekiamas. Vaikams žaidžiant, mokytojas taip pat reguliuoja ir vaikų elgesį žaidimo metu: pataria, padeda spręsti konfliktus, paaiškina, kodėl vienoks ar kitoks elgesys yra nepriimtinas. Toks suaugusiojo prižiūrimas žaidimas leidžia vaikams jaustis saugiems ir įsitraukti į žaidimą.
Kita vertus, D.Whitebread nurodo dar vieną veiksnį, darantį įtaką vaikų žaismingumui: „Deja, problema yra pakankamai sudėtinga, nes tam tikras streso kiekis, nenuspėjamumas padeda vystytis vaiko atsparumui ir žaismingumui, nors didelis stresas sumažina vaiko įsitraukimą į žaidimą.“ Taigi vaikų, gyvenančių skurdžiose, socialiai pažeidžiamose šeimose, galimybes žaisti mažina nepriežiūra ir nesaugumas, tuo tarpu vaikams, gyvenantiems gerbūvyje, palaikančiose šeimose, žaisti gali trukdyti pernelyg didelis rūpinimasis ir priežiūra. Vyresniems vaikams žaisti, kitaip nei jaunesniems, reikia laisvės ir tyrinėjimams turtingos aplinkos, tokios, kuri suaugusiems dažnai atrodo nenuspėjama, todėl nesaugi.
Dar keli veiksniai, kuriais privalo pasirūpinti mokytojas, yra laikas ir žaidimo priemonės. Šiuolaikinis susirūpinimas ankstyvais akademiniais pasiekimais, baimė dėl nesaugumo, informacinių technologijų įtaka smarkiai apribojo laiką, kurį vaikai gali skirti žaidimui. Todėl svarbu pasirūpinti, kad vaikai turėtų pakankamai laiko laisvam žaidimui ir savarankiškiems tyrinėjimams. Vaikų darželyje laikas laisvam žaidimui turėtų būti dienos ritmo dalis. Žaidimo priemones galima parinkti tokias, kurios neapsiribotų viena funkcija, neribotų vaikų fantazijos, teiktų vaikams galimybių būti kūrybiškiems ir palaikyti santykius su žaidimo draugais. Verta prisiminti, kad visų laikų top penki žaislai yra lazda, dėžė, vanduo, purvas ir virvė.
Suaugęs taip pat gali būti „žaidimo draugu“. Toks vaidmuo reikalauja tiesioginio įsikišimo į žaidimą, žaidimo kartu. Jo dažnai tenka imtis tėvams, ypač, jei vaikas šeimoje auga vienas ir artimoje aplinkoje nėra bendraamžių žaidimo draugų. E.Singer teigia, kad toks vaidmuo galimas, tačiau pabrėžia, kad suaugusio žmogaus buvimas žaidime neturi užgožti vaikų iniciatyvos. Suaugusiam žmogui įsitraukus į žaidimą, vaikų dėmesys dažnai nukrypsta į jį, todėl vaikai mažiau domisi bendromis veiklomis su bendraamžiais. Suaugusio ir vaikų bendras žaidimas įmanomas tik tuomet, jei suaugęs sąmoningai saugo vaikų laisvę ir iniciatyvą kreipti žaidimą taip, kaip jie nori.
Kita vertus, kuo jaunesnis yra vaikas, tuo svarbiau, kad žaidimas ir žaismingumas persmelktų visą jo gyvenimą. Todėl labai svarbu, kad mokytojas ne tik sukurtų saugią, palankią žaidimui vystytis aplinką, kurioje vaikas galėtų žaisdamas plėtoti santykius su kitais vaikais, bet ir pasitelktų žaismingumą visame kame kartu su vaiku konstruodamas prasmes. L.Vygotsky, P.Hakkarainen ir kt. kalba apie papildomą motyvaciją, kurią vaikui duoda žaidimas. “Kai vaikams, nenorintiems eiti miegoti sakome: „Dabar žaiskime, lyg tai yra naktis ir mes lyg tai turime eiti miegoti“, ir jie pradeda žaisti tai, ką iš tikrųjų daro, atsiranda kažkoks kitas santykis, palengvinantis jiems nemalonią užduotį.“ (L.Vygotsky). Dienos tekmėje užduotys vaikams gali būti persmelkiamos žaismingumu, vaizdiniais (dabar būsime tylūs ereliai ir lėtai skrisime iš prausyklos prie pietų stalo). Taip žaidimas tampa papildoma motyvacija vaikui vystyti savireguliacijos gebėjimus, kurie reikalingi ne tik žaidime, bet ir kasdieniame gyvenime. Todėl mokytojams, o ir tėvams, verta patyrinėti savo santykį su tikrove ir žaidimu, rimtumu ir žaismingumu, tiesioginiais nurodymais ir kūrybiniais sprendimais.
Singer, E., Nederend, M., Penninx, L., Tajik, M., Boom, J. The teatcher‘s role in supporting young children‘s level of play engagement.
Whitebread, D. The importance of play.
Vgotsky, L. S. Vaiko raidos psichologija