Autorius Kirsten Hascup
Iš anglų kalbos vertė ir adaptavo Neringa Jančiūtė
Kadaise didelės, paslaptingos girios pakrašty, mažame kaimelyje gyveno mergaitė ir berniukas. Jie buvo geriausi draugai ir kartu žaisdavo dienų dienas. Žiemą, kai viską apklodavo sniegas, jie bėgiodavo po mišką. Kartais sustodavo po medžių šakomis, kratydavo jas ir sniegas krisdavo tiesiai jiems ant galvų. Pavasarį jie skindavo geltonus narcizus ir nešdavo dovanų savo mamoms. Gulėdavo aukštoje žolėje, žiūrėdavo į lėtai plaukiančius debesis ir spėliodavo į ką jie panašūs. Vasarą braidydavo po vėsų upelį, taškydavosi balose, kepdavo purvo pyragus, žaisdavo slėpynes girios tankmėje. Rudenį rinkdavo giles ir riešutus, darydavosi raudonų, geltonų ir rudų lapų karūnas, leisdavo aitvarus vėjyje. Metai ėjo savo ratu, o jų draugystė augo kaip stipri, neišraunama šaknis – jie kartu žaidė, džiaugėsi ir svajojo.
Vieną vėjuotą rudens dieną mergaitė skubėjo pas savo draugą. Pabeldusi į jo namų duris, išvydo neįprastai susirūpinusią jo mamą.
– Tavo draugas šiandien negali žaisti. Jis serga, – pasakė ji.
Mergaitė kasdien ateidavo ir belsdavo į draugo namų duris, bet atsakymas visada būdavo tas pat. Jo liga vis sunkėjo, ir galiausiai mergaitei buvo neleista net jo lankyti. O kartą ji nugirdo, kaip suaugusieji šnabždasi, jog berniukas gali ir nepasveikti.
Vieną dieną mergaitė pastebėjo į berniuko namus įeinančią išmintingąją senolę, kuri gyveno atokiau girioje. Ją kaimo žmonės kviesdavosi pagalbon, nes ji išmanė gydomųjų žolelių savybes. Mergaitė kantriai laukė, kol senolė išėjo iš berniuko namų ir nusekė paskui ją per visą kaimą. O vingiuotu taku pasiekus pagirį, senolė staiga stabtelėjo ir atsisukusi paklausė:
– Ko nori, vaikeli?
– Noriu padėti savo draugui. Ar tikrai nėra nieko, ką dar galima padaryti? – paklausė mergaitė.
– Na, mano brangioji, – atsiduso moteris. – Yra vienas dalykas, kuris galėtų padėti. Tai gėlė, auganti tik vienoje vietoje – toli, aukštame kalne, giliai oloje, aklinoje tamsoje. Tai – aukso žvaigždžių gėlė. Iš jos galėčiau pagaminti stebuklingą gydomąją arbatą. Bet pati ten nukeliauti nebegaliu – esu per sena tokiam žygiui.
Mergaitė nė akimirkos nesudvejojo.
– Aš eisiu, – pasakė ji. – Esu jauna ir stipri. Tik pasakykite, kur man eiti.
– Tai bus labai sunki ir nepaprasta kelionė, – perspėjo senolė. – Ar tikrai esi tam psiryžusi ir turi drąsos?
Mergaitė jautė visa širdimi, kad tikrai bus stipri ir drąsi. Jau ankstyvą rytą ji leidosi į kelionę. Ėjo gilyn į girią. Šakos darėsi vis tankesnės, dygliai braižė rankas ir pešė plaukus. Galiausiai ji taip įsipainiojo brūzgynuose, kad nebegalėjo žengti nė žingsnio. Nebeturėjo jėgų prasibrauti pro susipynusias šakas. Galiausiai apimta nevilties pravirko. Tik staiga, regi, priešais išniro švytintis riteris ant nuostabaus balto žirgo. Riteris nusišypsojo ir davė jai spindintį auksinį kardą.
– Štai, – tarė jis. – Imk šį šviesos kardą. Jis suteiks tau jėgų.
Riteris, kaip staiga atsirado, taip ir pradingo. Kardas lengvai kirto dygliuotas šakas ir mergaitė netrukus prasibrovė pro girios tankmę. Priešais ją driekėsi pieva, o toliau – didžiulis kalnas. Kalnas buvo toks aukštas, kad viršūnė slėpėsi debesyse. Mergaitė perbėgo pievą ir ėmė kopti. Tačiau juo aukščiau ji kopė, juo šaltesnis vėjas pūtė. Netrukus pradėjo pilti šaltas lietus. Galiausiai lietų pakeitė sniegas ir uolėtas takas pasidengė slidžiu ledu. Ji taip sušalo, jog rankos ir kojos sustingo ir ji, rodos, nebegalėjo pajudėti. Iš nevilties ašaros ėmė riedėti jos skruostais. Tada ji išgirdo kanopų bildesį. Tai buvo tas pats švytintis riteris! Žirgas lėtai atžingsniavo link jos. Riteris nusisiautė nuo pečių auksinį, švytintį apsiaustą ir apgaubė mergaitę.
– Štai, – tarė jis. – Imk šį šviesos apsiaustą. Jis tave sušildys.
Riteris pradingo. Mergaitę apgaubė šiluma ir ji tęsė kelionę į kalną. Netrukus ėmė temti. Takas tapo vis pavojingesnis. Ji kopė lėtai, nes beveik nieko nebematė. Pagaliau ji pasiekė atbrailą ir pastebėjo, kad stovi prie pat olos angos, apie kurią kalbėjo senolė. Ji atsargiai įžengė vidun ir paskutinė žvaigždė danguje dingo už jos nugaros. Aplinkui pasidarė visiškai tamsu. Mergaitė žengė po mažą žingsnelį, bet galiausiai nežinojo, kur eina – ar pirmyn, ar atgal. Jai darėsi silpna, todėl atsiklaupė ir delnais palietė žemę, susigūžė ir pravirko. Staiga išgirdo tylų kanopų bildesį. Žvilgtelėjusi aukštyn, ji pamatė ryškėjančią šviesą, kol atpažino riterį ant baltojo žirgo. Ant jo galvos švietė žvaigždžių vainikas. Jis nusišypsojo ir nusiėmęs vainiką uždėjo mergaitei ant galvos. Žvaigždės vainike sužibo, apšviesdamos visą olą, ir mergaitė pamatė, kaip čia gražu – visur žėrėjo įvairiaspalviai kristalai.
Riteris dingo. Dabar mergaitė žengė lengvai ir greitai, jos žvaigždžių karūna švietė jai kelią. Netrukus ji atsidūrė mažame sodelyje, kur augo mažytės auksinių žvaigždžių formos gėlės. Mergaitė atsargiai nuskynė tris žiedelius, įvyniojo juos į nosinaitę ir saugiai įsidėjo į kišenę. Jos širdis buvo kupina vilties ir džiaugsmo – ji skubėjo namo. Kelias atrodė lengvas – ją lydėjo šviečianti karūna, šildantis apsiaustas ir šviesos kardas. Priartėjusi prie savo kaimo, ji pasuko link senolės trobelės.
– Štai! Man pavyko! Įveikiau girios tankmę, šaltą kalną ir tamsią olą!
Mergaitė ištraukė nosinaitę ir įteikė ją senolei. Moteris atsargiai atvyniojo audinį ir paėmė mažas gėlytes – jos atrodė kaip ką tik nuskintos. Mergaitė buvo tokia pavargusi, kad čia pat prigulė prie židinio ir užmigo, o senolė užvirė vandenį arbatai. Netrukus ji pažadino mergaitę:
– Eik, jau metas. Gali nešti aukso žvaigždžių gėlių arbatą savo draugui.
Mergaitė atsikėlė, norėjo pasiimti savo karūną, apsiaustą ir kardą – bet jų neberado.
– Kur jie dingo?
– Nesijaudink, – šyptelėjo senolė. – Tik atrodo, kad jie dingo, bet jie jau visada bus su tavimi, tavo širdyje, kai tau tik jų prireiks.
Stebuklinga arbata iš tiesų padarė stebuklą – jau kitą dieną berniukas pasijautė geriau ir draugams buvo leista pasimatyti. Mergaitė papasakojo apie savo nuotykį – kaip toli keliavo, kaip buvo sunku, apie švytintį riterį ant balto žirgo, apie auksinį kardą, apsiaustą ir žvaigždžių karūną. Berniuko akys išsiplėtė iš nuostabos ir jis tarė:
– Riterį, kuris tau padėjo, aš irgi sapnavau, kai sirgau. Tik jis pas mane neatjojo ant žirgo. Jis sklendė – turėjo didelius švytinčius sparnus. Manau, kad tai angelas. Jis man pasakė, kad laikas pabusti ir sveikti. Dar sakė, kad jo vardas – Mykolas.