Kartu su gruodžiu žengiame į tamsųjį metų laiką. Tradiciškai Advento laikotarpis siejamas su ramybe, susitelkimu, viltimi, šventės laukimo nuotaika. Koks šis laikotarpis buvo anksčiau, koks jis yra šiandien? Kaip švenčiame Valdorfo darželyje? Kokią nuotaiką galime susikurti namuose?
Nuo senų laikų Lietuvoje Advento sekmadieniais buvo laikomos ankstyvosios (dar prieš aušrą) šv. Mišios Marijos garbei. Jos prasidėdavo žodžiais: „Rorate coeli” („Rasokite, dangūs”), todėl buvo vadinamos rarotinėmis. Rarotos Lietuvoje buvo labai prigijusios. Nepaisant to, kad jos vykdavo šaltą gruodžio mėnesio sekmadienio rytmetį ir labai anksti. Nedalyvavimas jose buvo laikomas dideliu apsileidimu.
Ir šiandien bažnyčiose ant altoriaus yra dedamas adventinis vainikas – amžinybės, žiedo, Dievybės simbolis. Statomos keturios žvakės: trys violetinės, o viena rausva. Jos reiškia keturias Advento savaites. Kiekvieną Advento sekmadienį uždegama po vieną žvakę: pirmąjį sekmadienį – viena, antrąjį – dvi, trečiąjį – trys, o paskutinį – keturios. Kuo arčiau Kristaus gimimo diena, tuo daugiau šviesos.
Pirmoji, violetinė žvakė, vadinama pranašystės žvake simbolizuoja viltį ir Kristaus laukimą, primindama pranašystes apie Mesijo atėjimą. Antroji, taip pat violetinė, vadinama Beatliejaus žvake, simbolizuoja ramybę, tikėjimą ir pasiruošimą, primindama apie Marijos ir Juozapo kelionę. Trečioji, rožinė, vadinama piemens arba ganytojo žvake, simbolizuoja džiaugsmą, kurį patiriame šiuo laikotarpiu. Ketvirtoji, vėl violetinė, vadinama angelo žvake, simbolizuoja ramybę ir Dievo meilės žinią. Lietuvoje nuo seno yra tradicija šalia paprastų žvakių ant centrinio altoriaus statyti vieną už kitas didesnę, baltu, žydru arba mėlynu kaspinu perrištą žvakę. Ši rarotinė žvakė simbolizuoja Mariją, kaip užtekančią Aušrinę žvaigždę, kuri skelbė, kad greit bus aušra – gims Kristus.
Iš įvairiausių pasakojimų žinome, kad senovės lietuviai metų pabaigoje taip pat turėjo tokį laikotarpį, primenantį krikščionišką Adventą. Spalio – gruodžio mėnesiai buvo sezoninių žemdirbystės darbų užbaigimo metas. Prasidėdavo pagrindiniai namų ūkio darbai: linamynis, grūdų kūlimas, gyvulių skerdimas. Būdavo šventinami javai, aukojama žemės ir vaisingumo deivei Žemynai.
Antroje gruodžio pusėje saulė keletui dienų tarsi stabteli ir dienos pamažu ima ilgėti. Tai žiemos saulėgrįžos metas, šiuo laikotarpiu ypatingas dėmesys buvo skiriamas deivės Gabijos garbinimui, prašymams saugoti židinio ugnį, o namus – nuo gaisro.
Saulėgrįžos laukimo papročiuose atsispindi įvairių priešpriešų kovos: tamsa – šviesa, senas – jaunas, požemis – dangus, chaosas – tvarka. Iš senovės mus pasiekia pasakojimai, kad saulę prarijo vilkas, smakas ar koks kitas siaubūnas, kituose kalbama apie mergelę Saulę, uždarytą tamsos karaliaus bokšte, kuris būtinai stūkso ant aukšto kalno, dažnai ledinio ar stiklinio ir kas tą mergelę išvaduos, tas dovanos žmonijai šviesą ir išgelbės nuo nesibaigiančios tamsos.
Buvo sakoma, kad nusileidus saulei po žemę vaikšto įvairios tamsos būtybės, šmirinėja laumės, kaukai, velniai. Todėl žiemos saulėgrįža – tai laikas itin tinkamas įvairiausiems burtams ir spėjimams. Tai laikas, kuomet gali aplankyti mirusiųjų vėlės, ant Kūčių stalo paklojama šieno. Šiaudas – svarbus archajiškas simbolis. Jis simbolizuoja kelią tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Sakoma, kad ir šiaudinis sodas, kabantis garbingiausioje namų vietoje virš stalo yra lyg vėlių suolelis. Būtent ant jo nutūpia į namus užklydusios vėlės. Iki dabar sakoma, kad jei sodas sukasi, tai namus lanko vėlės.
Žiemos saulėgrįža nuo seno buvo žinoma ir kaip Elnio devyniaragio šventė. Baltų tautosakoje šis elnias – mėnulis, o devynios jo ragų šakos – devynios paros nuo priešpilnio iki pilnaties. Tikėta, kad elnias išbėga per žiemos saulėgrįžą ir sugrįžta per Kalėdas, nešdamas naujai gimusią saulę ant savo ragų.
Šiuo laikotarpiu buvo gaji blukio (rąstigalio, trinkos, kaladės ar kelmo) tempimo ir deginimo šventė. Blukis būdavo velkamas iš sodybos į sodybą ir surinkdamas blogį, tai kas nereikalinga. Galiausiai blukis būdavo sudeginamas ant laužo, lydint dainoms ir šokiams.
Ką antroposofija sako apie Adventą?
Antroposofijoje Kalėdos suvokiamos ne tik kaip istorinis Kristaus gimimo minėjimas, bet kaip kosminis žmonijos ir žemės raidos įvykis, kuris kasmet atsinaujina kiekvieno žmogaus širdyje. Ši šventė siejama su tamsiausiu metų laiku, kai žemė panyra į viduržemio tamsą ir ima laukti šviesos sugrįžimo, o žmogaus siela atsiveria ramybei ir vidinei tylai. Šio įvykio esmė – suprasti, kad Kristus yra dieviška būtybė, įžengusi žmogiškąjį pasaulį tam, kad kiekvienas žmogus turėtų galimybę atrasti savo dvasinį „aš“.
R.Šteineris aiškino, kad keturios Advento savaitės yra tarsi keturi vidiniai laiptai, vedantys į Kalėdų slenkstį:
Pirmoji savaitė skirta mineralų pasauliui, įkūnijančiam nekintamumą, tvirtą pagrindą, tylą. Pasaulyje mineralai yra „pati žemė”, o žmogaus viduje – atraminė ašis. Todėl Advento pradžioje galime užmegzti ryšį su šiuo principu, sukurti vidinę tylą, erdvę, kurioje Kalėdų naktį galėtų užgimti šviesa.
Antroji savaitė skirta augalų pasauliui, įkūnijančiam augimą, ritmą, kilimą į šviesą, viltį. Po tylos ir ramybės ateina laikas pajusti savyje sėklos brinkimą, leisti gimti naujai vilčiai, suvokti, kad kiekviename žmoguje yra daigas, augantis į šviesą. Kalėdų šviesa negali pasirodyti sustabarėjusioje sieloje, todėl esame kviečiami pajusti savyje gyvą vidinį judesį.
Trečioji savaitė skirta gyvūnų pasauliui, įkūnijančiam jutimus ir jausmus, šilumą, drąsą, bendrystę, jautrumą ir judrumą. Užmegzti ryšį su šiuo principu reiškia atpažinti savo jausmus, tapti jautriu, bet sąmoningu, pajusti vidinę šilumą kaip moralinio imulso pradžią.
Ketvirtoji savaitė skirta žmogui, kaip dvasinei būtybei. Pasak R.Šteinerio, žmogus yra tas, kuris geba suprasti save, suvokti moralę, nešti tiesą, veikti iš laisvės. Taigi ketvirtoji savaitė yra skirta įžiebti žmogiškosios dvasios kibirkštį, suvokti save kaip dvasinę, mylinčią ir laisvą būtybę, pasiruošusią priimti Kalėdų stebuklą.
Kopdamas šiais laipteliais, apmąstydamas, medituodamas žmogus žmogus gilinasi į save, kad šviesos gimimas per Kalėdas būtų ne tik šventė, bet reali vidinė patirtis.
Kaip Kalėdos švenčiamos Valdorfo darželyje?
Darželyje labiau akcentuojame Kalėdų laukimą, pasiruošimą joms. Juk net Kalėdų vakaras įvyksta dar prieš tikrąsias Kalėdas, kurias visi jau sutinka namuose. Tačiau šiai šventei skiriama daug dėmesio, juk tai istorija apie kūdikio gimimą – įvykį, su kuriuo mažiems vaikams taip lengva susisieti.
Prasidėjus Adventui grupė pasikeičia. Oranžinius ir žemės spalvų tonus keičia tamsiai mėlynos ir pilkos atspalviai. Ant sezono stalelio pamatysite akmenėlius, kriaukles, kristalus – tai priminimas apie akmenų karalystę – vidinę atramą, stabilumą, tylą. Pirmosiomis Advento dienomis vyksta „žvaigždžių burtai” – prieš Adventą jų vis daugėjo, vaikai apžiūrinėjo, kiekvienas rinkosi sau gražiausią, o vieną rytą jos visos dingsta nuo langų, vaikai dainuodami išsitraukia sau tokią, kokią lemia burtas. Ir kiekvienas nešasi žvaigždę namo – ji, pakabinta ant lango, padės laukti Kalėdų.
O darželyje Kalėdų laukti padeda ypatingas Advento kalendorius – maišiukai, kurių yra tiek, kiek dienų iki darželio šventės. Vaikai kas rytą skaičiuoja – štai, vakar buvo penkiolika, o šiandien jau keturiolika. Ir taip toliau kol galų gale lieka vienas – paskutinis. Maišeliuose – razinos, riešutėliai ir kiti maži džiaugsmeliai. Tokio mažumo, kad laukimas neprailgtų, bet ir neužgožtų to, ko iš tiesų laukiame.
Dienos bėga, ants sezono stalelio atsiranda augalai, vėliau – megztos ar veltos avytės, kiti gyvūnėliai. Grupės kvepia kepamais meduoliais. Verda darbai: vaikai su mokytojomis skalbia lėlių drabužėlius, tvarko, plauna žaislus, ruošia dovanėles tėvams,kurios bus pridėtos prie maišelių su iškeptais meduoliais. Juk taip smagu patirti stebuklą ne tik gaunant dovanas, bet ir ruošiant, dovanojant jas kitiems. Kasdien vaikai žaidžia žaidimą-vaidinimą apie Marijos ir Juozapo kelionę į Betliejų bei Jėzaus gimimą. Kiekveną dieną persirengiame vaidinimo drabužiais, kiekvienas vaikas gali pabūti norimose rolėse. Žinoma, kartais tenka pabūti ir mažiau norimose, gali tekti ilgai laukti norimos, reikia išmokti nugalėti jaudulį ir nusivylimą, kiekviena diena atneša mažesnių ar didesnių atradimų.
Įsibėgėjus Adventui darželio kieme kviečiame visą bendruomenę į Advento vakarą: kiemas kvepia kepamais blynais, prie laužo skamba Advento giesmės, o susirinkę dalinasi mintimis, naujienomis, pyragais ir buvimu. Tamsus, bet kartu ir šviesus vakaras, kai galime susitikti tuos, su kuriais matomės kasdieną, ir tuos, kurie jau sukasi mokyklos ratuose. Į Advento vakarą kviečiami visi.
Ir štai ateina laikas, kai ant sezono stalelio atsiranda Marija ir Juozapas – žmonijos reprezentantai. Jau netrukus atkeliaus tikrosios Kalėdos, o darželyje švenčiame. Vaikai rodo tėveliams savo žaidimą, apdalina keptais meduoliais ir dovanėlėmis, o paslaptingai atsiradęs krepšys su šventiniais maišeliais primena, kaip smagu dovanas ne tik dovanoti bet ir gauti. Maišeliuose visi vaikai randa po auksinį riešutą, kuris – taip sakoma – yra stebuklingas. Tereikia atidaryti jį Kūčių vakarą…
| Parsineškite Adventą namo: |
| PIRMA SAVAITĖ:Pažintis su mineralias – paieškokite gurmaniškų druskų parduotuvių, išbandykite skirtingų rūšių ir skonių druską, nustebsite, kokių įvairių jų būna.Prasidedantis Adventas – tai laikas, kai galima apsidairyti ir pastebėti, kad kažkas stokoja palaikymo ar tiesiog apkabinimo. Palaikykite ir apkabinkite.Susikurkite žvakės uždegimo ritualą. Kada tai tinka jūsų šeimai: prie pusryčių ar vakarienės metu? Degančios žvakės laikas gali tapti laiku, kai visa šeima pasidalina dienos istorijomis.Stebėkite žvaigždes – su viltimi pakelkite akis į dangų – pasaulis daug didesnis, nei kartais mums atrodo. |
| ANTRA SAVAITĖ:Patirkite augalų skonius ir kvapus. Tai laikas, kai galite mėgautis ir stebėtis įvairiausiomis arbatomis, susipažinti su egzotiškais prieskoniais ir skoniais. Galbūt meduoliai šiemet gali būti įdomesni?Atraskite laiką, kai galite susikaupti ramybės akimirkai, meditacijai, paklausyti muzikos.Tegu ši ramybė lydi jus ir įtemptomis valandomis.Stebėkite svogūninių gėlių žydėjimą |
| TREČIA SAVAITĖ:Nuveikite kažką džiaugsmingo kartu belaukdami Kalėdų, aplankykite seniai matytus draugus, o gal pasikvieskite svečiųLaikas pasirūpinti paukščiais – galima įrengti lesyklėlę ar pakabinti grūdų ir sėklų pagardą.Pasivaikščiokite miške ieškodami ir atpažindami gyvūnų ir paukščių pėdsakus. |
| KETVIRTA SAVAITĖ:Įsirenkite jaukų pasakojimų kampelį: padėkite pagalvėlių, pasirūpinkite žvakėmis ar kitais išsklaidytos šviesos šaltiniais. Tegu kiekvienas šeimos narys paeiliui pasakoja savo istorijas, dalinasi mėgstamomis pasakomis.Tegu šie pasakojimai sujungia jus, leidžia išgyventi bendrystę.Surenkite filmų vakarą. Žiūrėkite filmus apie skirtingas kultūras, bendražmogiškas vertybes, patirtis, kurios praplečia suvokimą. Aptarkite filmus, pasidalinkite savo įžvalgomis.Matomoje vietoje pastatykite „dėkingumo dėžutę”. Dėkite ten raštelius ar piešinėlius išreikšdami dėkingumą vieni kitiems už didelius ir pačius mažiausius dalykus. Savaitės pabaigoje atidarykite dėžutę ir pasidžiaukite vieni kitais. |