Vilma Grigienė, Valdorfo pedagogikos darželio auklėtoja

Kaip mes gyvename?

Važiuodama iš darželio namo, žiūriu į spalvotas medžių viršūnes. „Mama, žinai kodėl ruduo yra Lietuvos laikas?“ – klausia manęs Bernadeta. Niekaip negaliu atspėti, o ji stebisi mano nenuovokumu: „Pažiūrėk į medžius! Jie geltoni, žali ir raudoni!“ Dabar mano eilė stebėtis. Niekada nebūčiau sugalvojusi tokio palyginimo. Bet aš labai myliu rudenį. Liepsnojančius klevus, jaukų rudų kaštonų glotnumą, pilkus debesis už lango, sausų lapų šnaresį po kojomis ir tą nepaprastą išgyvenimą, kad visa ši įvairiaspalvė, įvairialypė gausa yra tarsi maža žemės išpažintis.

O darželyje – pats darbymetis. Vis dar po vieną per savaitę renkasi naujokėliai. Vis dar skaičiuojame mažas „stoteles“, kurias „pravažiavus“ ateis mama: pažaisim, susitvarkysim, suvalgysim košę, eisim į lauką… Tarp skaičiavimų užsiimu savais darbais, leisdama mažiesiems visur sekioti iš paskos. Bet tyčia dirbti einu tai prie lėlių namelio, tai prie stalelio, kur kiti vaikai piešia, visada ten, kur vyksta koks nors įdomus žaidimas. Tegu mato, kad belaukiant mamos galima nuveikti daugybę įdomių dalykų. O tų auklėtojų darbų – begalės. Tai ruošiamės gimtadieniui, tai jau laikas karpyti ir klijuoti riterių karūnas Mykolinių žaidimui, tai, žiūrėk, siūlų, skirtų austi ar virvelėms vyti, atsargos išsenka, pintinėlėje laukia ne vienas žaisliukas, kurį reikia sutaisyti, ir – štai – žaidimams skirtos rankinės saga ištrūkusi. Kartais taip ir tenka darbuotis: suku siūlus į mažus kamuoliukus, vienas naujokėlis – ant kelių, kitas – susirangęs prie kojų, jau nebe naujokėmis, uoliai padeda nešdamas susuktus kamuoliukus audžiantiems kilimėlius, o tuo metu du neišskiriami draugai kampelyje ramiai žaidžia gimtadienį, visą ceremoniją kartodami vieną, antrą, trečią, ketvirtą kartą. Čia pat už kampo grupelė penkiamečių stato namą iš stalų, kėdžių ir medžiagų, o vienas „be penkių minučių trimetis“ štai jau pusvalandį bando pririšti vieną virvelės galą prie pertvaros, o antrą – prie stalo kojos. Virvė nepasiduoda, bet mažasis irgi atkaklus. Pro langus šviečia auksinė rudens saulė. Jau šiek tiek pavargusi, bet vis dar maloniai šilta. Argi tai ne palaima? Žinau, kad ji truks neilgai. Tuoj vėl kažkur įsižiebs aistros, plykstels nesutarimų kibirkštis, kažkas savo nerimą ims gesinti siautuliu, teks eiti aiškintis keblių situacijų, guosti nuskriaustųjų, šluostyti ašarų ir vėl iš naujo vardinti: pažaisim, susitvarkysim, suvalgysim košę, eisim į lauką… Bet tas pilnatvės kupinas akimirkas saugau tarsi neįkainojamą lobį. Gyventi yra gera.

Pirmoji šventė – Mykolinės

Pirmoji didelė šventė mūsų, o ir visuose Valdorfo darželiuose bei mokyklose, yra Mykolinės. Ir vaikai, ir tėvai be galo myli šią šventę. Viena mama net pajuokavo – tai tarsi rudens Kalėdos. Tikra tiesa, tai tikrai tarsi rudens Kalėdos.

Vaikams labai svarbu išgyventi metų ritmą, o vienas iš svarbiausių jo elementų – metų šventės. Jos tarsi praplečia širdį, leidžia išgyventi nuostabą, dėkingumą, jausmą, kad pasaulyje yra kažkas didingo, kažkas, prieš ką gali pasijusti toks mažas… Tas šventes mes visą laiką švenčiame taip pat, todėl vyresnieji jau nekantriai laukia, kada pradėsime žaisti Mykolinių žaidimą, kada kepsime pyragą, kada dalinsime žvaigždes. Jie viską jau žino mintinai, bet kiekvieną kartą patiria stebuklą. Vis tiek patiria. O gal būtent todėl ir patiria? Prieš kiekvieną šventę susimąstau – ką man reiškia Mykolinės? Tai laikas, kai medžiai gamtoje sukrauna pumpurus, kurie išsprogs pavasarį, laikas, kai ir mes turime pasiryžti nuveikti kažką, kas vėliau duos vaisių. Tai laikas, kai, prisimindami šv. Jurgį, kuris, pasak legendos, archangelo Mykolo įkvėptas nugalėjo drakoną, turime ryžtis stoti į kovą su savuoju drakonu ar bent pažvelgti į jį nors akies krašteliu.

Taigi įkvėpimo šventei ieškau savo apmąstymuose, gamtoje, poezijoje, kurią skaitau vakarais, kai sumiega vaikai, o tuo metu darželis pasipuošia liepsnojančia raudona ir tamsiai mėlyna spalvomis – tai Mykolinių spalvos. Štai viename kampelyje ant draperijomis papuoštos lentynėlės stovi taurė, iš kurios gersime stiprybės gėrimą, kitame kampelyje – vaza su raudonu kardeliu, ant stalelio – puokštė raudonų jurginų ir šv. Jurgio, nugalinčio drakoną, paveikslėlis, žvakidė su tikro vaško žvake. Dvi savaitės iki šventės. Tai vienur, tai kitur atsiranda dar viena grožio salelė. Su vaikais pradedame žaisti žaidimą apie riterį Jurgį, kuris, gavęs iš angelo Mykolo stebuklingus ginklus, nugali drakoną. Vaikai susikaupę, vyresnieji pamažu prisimena, kaip žaidėme pernai ir užpernai, o mažieji žiūri akis išpūtę. Žaidžiame kiekvieną dieną ir, regis, jis niekada negali vaikams nusibosti. Pamažu visi pasijuntame riteriais. Juk iš tiesų bus akimirkų, kai mums irgi reikės drąsos nė kiek ne mažesnės nei riteriui Jurgiui: kažkam jos reikės išeiti į mokyklą, kažkam – pasilikti darželyje pietų miego, kažkam – užkopti kieme į kalną. Prieš miegą vaikams sekame pasakas apie jaunikaičius, nugalinčius baisiuosius slibinus. Dienos bėga, o mes audžiame šventės nuotaiką tarsi audeklą: gija prie gijos, siūlas prie siūlo.

Kiekvienas turi savo žvaigždę

Ir štai ji ateina.Toji didžioji Mykolinių diena. Morta vis klausia ir klausia: „Kada bus šventė? Kada?“ Apsikabinu ir sakau: „Jau dabar, jau atėjo.“ Antradienį grupėje kepėme obuolių pyragą. Visi iki vieno norėjo įberti po saują miltų, po žiupsnį cukraus, visi norėjo pamaišyti ar nugvelbti po trupinuką tešlos. Vyresnieji galėjo supjaustyti obuolius.

Vaikai zujo aplink stalą, laukė savo eilės prie dubens, kuriame buvo maišoma tešla, „išsimiltavo“ ausis ir nosis ir vis nekantravo – kada jau valgysime? Kada?

O valgėme tik kitą dieną. Tą dieną visas darželis kvepėjo obuolių pyragu, auklėtojos puošė grupes ir kartu su vaikais gamino stiprybės gėrimą. Ir vėl – ilgiausia eilė. Kiekvienas nori pasukti mėsmalės rankeną ir pažiūrėti, kaip spanguolės virsta raudona tyre. „Čia kaip kiauliena!“ – pasibaisėjęs šūkteli mūsų grupės vegetaras. Tačiau tai – ne kiauliena. Tai raudonos spanguolės atiduoda savo jėgą.

Spaudžiame sultis, skiedžiame vandeniu, maišome su medumi ir pilame į žalvarinę taurę. O kai jau viskas paruošta, kai rankeles nusiplovę ir susišukavę vaikai susėda į ratą, prasideda pati šventės kulminacija su stiprybės gėrimu, riterių karūnomis, tuo pačiu kasdieniu, bet šį kartą kažkaip stebuklingai kitokiu žaidimu ir… žvaigždėmis.

Man – tai pačios gražiausios šventės akimirkos. Vaikai su karūnomis, vis dar apimti žaidimo rimties, susėdę į ratą, šalia auklėtojos – obuolių dubuo. Pradedame nuo paties mažiausio – naujoko Kristupo. Auklėtoja ima obuolį, perpjauna pusiau (ne taip, kaip įprasta, šiek tiek kitaip) ir, praskyrusi obuolio puseles, parodo vaikams Kristupo žvaigždę. Visi aikteli, spaudžiasi arčiau, apžiūrinėja, grupėje nuvilnija šnaresys. Oi, kokia ji graži! Visi spindulėliai išsiskleidę tarsi gėlės žiedlapiai, visi kupini rudų, žibančių sėklyčių. Tada dar vienas obuolys ir – kito vaiko žvaigždė. Visiškai kitokia! Spindulėliai tarsi aukso siūlai, nė vienas neišsiskleidęs. O štai vieno išleistuvininko žvaigždė švyti keturiais spinduliais. Tokios dar niekas nėra gavęs… Žvaigždes suvyniojame ir surišame, užrašydamos vaiko vardą. Visi nori parodyti mamoms.

O paskui vaikų laukia šventiniai pusryčiai – pačių keptas obuolių pyragas, vynuogės, arbata. Po pusryčių einame į lauką ir visi traukiame į žygį – lipame į aukštą kalną, žygiuojame iki nuostabios lomos, kur vaikai žaidžia iki soties, dovanoja auklėtojoms prigesusių rudeninių gėlių puokštes ir spalvotus lapus, o grįžę į darželį ir papietavę miega kaip pakirsti. Bet šventė vis dar tęsiasi.

Mokyklos Mykolinių žaidimas

Po kelių dienų išleistuvininkai su auklėtojomis važiuoja į Valdorfo mokyklos Mykolinių žaidimą. Oi, kokia ši kelionė laukta, oi, kokia išsvajota ir kokia baugi! Žaidžiame miške, aplinkui laksto „slibinai“ (persirengę vyresniųjų klasių mokiniai), vaikšto „angelai“ (irgi persirengę mokiniai) ir dirba žmonės. Su išleistuvininkais paprastai važiuoja po vieną auklėtoją iš visų grupių, o kitos lieka darželyje su tais, kurie dar nėra išleistuvininkai. Šį kartą važiavau aš. Buvo įdomu stebėti, kaip darželyje buvę tokie dideli, beveik „peraugę“ vaikai staiga tampa tokiais mažutėliais, pačiais mažiausiais, mažesniais net už pirmokėlius. Su nuostaba žiūrėjau, kaip patys aršiausi, triukšmingiausi berniukai staiga susigūžia ir negali nė žingsnio žengti iš teritorijos, kurioje yra saugu, į kurią nevalia įžengti slibinams, o tokie tylūs ir ramūs, kurie, rodos, nė musės nenuskriaus, keliauja sau dainuodami ieškoti šakų laužui ir jiems nė motais tie siautėjantys paaugliai. Tada taip aiškiai galima pamatyti, kas iš tikrųjų kartais slepiasi po demonstruojamu aršumu.

Šiais metais mūsų išleistuvininkų yra labai mažai – vos septyni vaikai. Taigi sunku nebuvo. Linksmai pasibuvome, susikibę už rankų traukėme iki mašinos, o grįžę pasakojome ir pasakojome visiems likusiems, koks ten tas žaidimas yra. Ar slibinai tikri? O angelai? O kai slibinas pagauna, ar miršti „iš tikrųjų tikrųjų“? O kai angelas nuveda į dangų, ką reikia daryti? Ar labai baisu buvo? Ar ką nors iš mūsų sugavo?

Kai papietavome, ir vaikai sugulė miegoti, sekiau pasaką apie berniuką, kuris rinko į maišelį obuolių sėkleles, o užaugęs ėjo iki pasaulio krašto ir visur, kur tik apsistodavo, tas sėkleles sodino. Kai apsisuko grįžti namo, jis matė jau sudygusius daigelius ir kuo toliau ėjo, tuo didesnes obelaites aptikdavo. Ir kai pagaliau įžengė į kiemą, atsikando obuolio, nuskinto nuo obels, išaugusios iš pirmosios jo pasodintos sėklytės. Vaikai seka kartu su manimi. Moka mintinai, bet vis tiek stebisi, žavisi ir prašo dar. Šiais metais būtent šią pasaką per Mykolines dalinome tėvams. O mano Jurgis namuose vis pasvajoja, kaip nori sodinti obuolių sėkleles. Va kiek pasakoje yra jėgos!

Ir vėl – iškvėpimas

Bet viskas baigiasi. Ir šventė praėjo. Šį kartą atšaukėme šeimų žygį – dar vieną didžiulį ir be galo svarbų renginį. Išsigandome pranašaujamos audros, nors paaiškėjo, kad visai be reikalo, nes audra siautėjo tik paryčiais. O nė kiek ne mažiau nei audra, namie siautėjo mano pirmokė Gerda: „Ką, nebus šeimų žygio? Jūs ką?! Aš iš-pro-tė-siu!!!“ Vis dėlto neišprotėjo, susitaikė su neišvengiama tikrove, nors man irgi buvo labai gaila.

Darželyje ir vėl ramus „iškvėpimas“. Pamažu keičiasi dekoracijos, vaikai nebeprašo žaisti Mykolinių žaidimo. Rate pasakojame visokiausius nutikimus. Keičiasi pasakos prieš miegą. Artėja Vėlinės, o kartu su jomis – ir savaitės atostogos. Paprastai prieš Vėlines nusiliejame su vaikais po tikro vaško žvakelę, o susitikę po atostogų pradedame ruoštis kitai – Žibintų – šventei. Tai – nykštukų metas, bet apie viską – kitą kartą. Taip pat ir apie tą „pilkąją“ kasdienybę, kuriai šį sykį kažkodėl buvo mažokai vietos, nors būtent ji yra ir iki ašarų miela, ir be galo sunki, ir įkvepianti, ir skalsi, tokia, apie kurią norisi pasakoti.

Tad visiems sakau – sudiev. Linkiu jums paslaptingo lapkričio, viliojančio praskleisti anapusybės uždangą, gundančio patikėti, kad kiti pasauliai tikrai yra. Juk mūsų gražioji Morta augina plaukus ir, pasirodo, augins juos tol, kol jie užaugs „iki kito pasaulio, kad visi žmonės galėtų ten surasti kelią.“

Su meile Vilma

Publikuota ,,Mamos žurnalas”