,,Namelis medyje” gal tik kelis mėnesius pabuvo sūnaus darželiu, o tuomet tapo mūsų. Kaip didžiausią dovaną darželyje patirdavau bendrystę. Afrikiečiai turi patarlę: “Reikia viso kaimo užauginti vaikui”. Jei kaimo nėra, tenka kažkaip suktis. Sukamės su seneliais, su auklėmis, su darželiu, interneto forumais. O jei labai pasiseka, atrandame bendruomenę, ir tada lengviau atsikvepiame. Nes bendruomenė reiškia, kad jei darbe kažkas nutiko ir matau, kad nespėsiu laiku pasiimti vaiko, galiu paskambinti bent penkioms darželio mamoms ir paprašyti, kad mano vaiką parsivežtų pas save. Kuri nors tikrai galės. Bendruomenė reiškia, kad aš nesijausiu dėl to skolinga, nes bet kada taip pat gali paskambinti ir man. Bendruomenė taip pat reiškia, kad nesijausiu kalta, jei tąkart pagelbėti negalėsiu, nes žinau – be manęs yra daug kitų. Bendruomenė reiškia ir tai, kad mano vaikui bus drąsu važiuoti į draugo namus, nes jo mamą ir tėtį jis gerai pažįsta – iš darželio švenčių, talkų, žygių ir mamos pokalbių rūbinėje.
Ko gero, įmanoma į šį darželį vesti vaiką netampant aktyviais bendruomenės nariais. Vaikui čia vis tiek bus labai gerai. Bet man rodos, tai būtų panašu, kaip nusipirkti visų labai rekomenduotą knygą ir perskaityti tik aprašymą ant nugarėlės ir turinį. Suprantu, kad glaudi darželio senbuvių bendrystė iš pradžių gali versti jaustis kiek nejaukiai. Bet darželio bendruomenė atvira, jos nariai nuolat pildosi ir naujos energijos, naujo matymo įnešantys žmonės reikalingi ir labai laukiami. Todėl labai raginu nuo pat pirmų dienų darželyje po truputį čia apšilti kojas: vakare pasiimant vaiką iš kiemo prisėsti ant suoliuko; ryte prieš išskubant į darbus sustoti apžiūrėti krautuvėlėje atsiradusių megztų kiškių; nueiti į bendruomenės šventės organizavimo susirinkimą; sudalyvauti rankdarbių vakare; pasiklausyti paskaitos; prisijungti prie talkos.. Ir vieną dieną susiprasti, kad turi kai ką, kas gyvenant didmiestyje, dvidešimt pirmame amžiuje, yra neįtikėtina prabanga – visą kaimą, kuris padės užauginti vaiką.