Rasa Ragauskaitė Driukienė, Valdorfo pedagogikos darželio mokytoja, lektorė
Vėl atėjo ruduo, vėlyvas ruduo… Visas derlius sandėliukuose, podėliuose, kamarose jau sudėtas į kaupus, indus, indelius, stiklainius, stiklainėlius, maišus, maišiukus, dėžes, dėžutes ir dėželes. Žmonės krosnyse ir židiniuose jau kuria ugnį ir klausosi, kaip kamine stūgauja šiaurys, o į langą tyliai barbena dideli lietaus lašai… O kai oras ima dar labiau vėsti, vaikai džiaugiasi ryto šalna, kuri viską aplinkui papuošia baltu, lengvu šerkšno rūbu.
Vienišoje miško sodyboje gyveno didelė draugiška šeima: tėtis, mama, du broliai ir pati jauniausia sesė. Su jais kartu gyveno ir senelė. O! Tai buvo tikrai ypatinga senelė, gal net truputį bur tininkė: ji mokėjo tik žolelėmis pagydyti stipriausia kosulį, žinojo, kur miške dygsta baravykai, o jei kuris vaikas užsigaudavo, ji mokėjo taip papūsti ir kažką pašnabždėti, kad žaizda bemat užsitraukdavo ir nustodavo sopėjusi. Dar toji senolė mokėjo daugybę pasakų ir žinojo begalę istorijų. Vėlyvą rudenį, kai vakarai būdavo patys ilgiausi, senoji sekdavo pačias paslaptingiausias, pačias įdomiausiais istorijas apie nykštukus.
Pasirodo, visas miškas aplinkui buvo pilnas nykštukų… Tik jie buvo tokie slapukai, kad retas žmogus galėjo kurį pamatyti. Tačiau senolė taip gerai viską apie juos žinojo, kad mažajai mergaitei dingojosi, jog ji – senolė – tikrai buvo mačiusi nykštuką, galbūt net ne vieną. Mergaitė iš senelės pasakojimų žinojo, kokie svarbūs yra nykštukai. Jie prižiūri ir rūpinasi viskuo, kas yra po žeme: velėna, akmenėliais, šaknimis ir šaknelėmis, vabaliukais, sėklomis, grūdais ir visu kuo, kam reikia žemės prieglobsčio. Ypač daug darbo nykštukai turėdavo rudenį, kaip po žeme vykdavo didelis sujudimas, kai būdavo ruošiamasi žiemos poilsiui.
Mažoji mergaitė, kiek tik save atsiminė, labai norėjo išvysti nykštuką, tačiau jai vis būdavo nedrąsu vakare su žibintu eiti į mišką. Šiais metais jai suėjo šešeri, ir mergaitė tvirtai nusprendė keliauti ieškoti nykštukų. Iš senelės pasakojimų ji žinojo, kad nykštukai negali atsispirti trupinėliams, kad reikia mokėti labai kantriai ir tyliai būti ir būtinai turėti žibintą (nes kaip gi kitaip pamatysi nykštuką, kai aplink tamsu, nors į akį durk!).
Mergaitė šiltai apsirengė, į skepetaitę susibraukė duonos trupinėlius nuo stalo, paprašė, kad tėtis uždegtų žvakelę žibinte, ir patraukė į mišką prie namų. Iš pradžių jai pasidarė baisu, bet miško laukymė buvo pažįstama, o žibinto švieselė jaukiai mirgėdama teikė drąsos. Mergaitė greitai priėjo didelį seną kelmą, po kuriuo manė gyvenant nykštukus. Ji atsargiai išbėrė duonos trupinėlius ant gabalėlio tošies ir ėmė tyliai laukti ir žvalgytis. Staiga ji pastebėjo, kad kažkas po šaknimis krustelėjo. O gal tai tik vėjas sujudino kokį lapelį? Tačiau netrukus pasigirdo tylus čepsėjimas, ir mergaitė suprato, kad tai nykštukas vaišinasi trupinėliais. Ir taip ne laiku mergaitę suėmė baisus čiaudulys! Apčy – kiek galėdama tyliau nusičiaudėjo mergaitė. Tačiau tyliame miške čiaudulys nuskambėjo labai garsiai… Mergaitė pažvelgė ten, iš kur sklido čepsėjimas, bet ten nieko nebuvo. Nebebuvo ir duonos trupinėlių. Tada ji gerai įsižiūrėjo į kelmą ir lyg spėjo pamatyti, kaip po šaknimis blykstelėjo neryški žibinto švieselė. Mergaitei buvo šiek tiek liūdna, nes ji taip ir nesuprato, ar jai pavyko pamatyti nykštuką. Gal taip. O gal ir ne.
Bet kaip buvo gera grįžti namo, prie šilto židinio! Mergaitė papasakojo savo senelei, kas jai atsitiko miške, o senelė tik išmintingai šypsojosi ir glostė anūkėlei galvą. Naktį mergaitė sapnavo sapną, kuriame ji sutiko nykštuką, suvalgiusį jos duonos trupinėlius. Jis papasakojo jai apie savo darbus: kaip saugo sėkleles, kad nesušaltų, kaip rūpinasi, kad ežio ir barsuko guolis būtų sausas, kaip šukuoja bruknių, mėlynių iržemuogių šakneles, kad kitais metais būtų daug uogų. Nykštukas mergaitei atskleidė ir didžiausią paslaptį apie savo brangiųjų akmenėlių slėptuvę. Ir kokių tik grožybių ten buvo! Net akys raibo! Mergaitė taip džiaugėsi, kad pagaliau sutiko nykštuką! O dar vienas džiaugsmas jos laukė ryte: lauke buvo iškritęs pirmasis sniegas, tad mergaitė čiupo savo paltuką ir puolė į kiemą. Ji grybštelėjo saują sniego… „Oi, koks šaltas…“ – pagalvojo ji ir kyštelėjo ranką į kišenę pirštinių. Bet kas gi buvo paltuko kišenėje? Ogi mažas dailus nykštukėlis! Nuo to laiko mergaitė nesiskyrė su mažyliu. Gal ir keista, bet atrodydavo, kad nykštukas jai atneša nuostabių sapnų ir pasakų. O jei mergaitei būdavo liūdna, tereikėjo papasakoti apie savo liūdesį nykštukui, ir liūdesys kaip mat išgaruodavo. Paslaptingos būtybės tie nykštukai…