Georgas Draisihas, vertė Rasa Ragauskaitė Driukienė
Artėjo Kalėdos, žinoma, ir danguje joms visi ruošėsi. Angelai, kaip ir kiekvienas metais, viską išgražino ir paruošė didžiajai šventei. Net mažieji vandens lašeliai, kurių nesuskaitoma daugybė tuo metu buvo danguje ir laukė, kada vėl galės grįžti į žemę, gavo šventišką apdarą, kiekvienas vis kitokį. Jų kalėdiniai apdarai buvo balti ir švytintys, atrodė lengvučiai ir švelnūs, lyg būtų pasiūti iš angelo sparno plunksnos. Papuošti lašeliai jautėsi gražūs lyg angelai, ir jie buvo visiškai teisūs.
Tačiau, kai išsipuošę lašeliai pažvelgė žemyn, norėdami pažiūrėti, kaip žemė ruošiasi Kalėdoms, jie gerokai nustebo. Pradžioje jie net negalėjo įžiūrėti žemės, kuri įprastai iš dangaus atrodė kaip didelis, žydras vandens lašas. Dabar, per Adventą, ji buvo visiškai tamsi. Baltai pasipuošę lašeliai žvelgė į tamsią žemę ir negalėjo atsistebėti, kad ji tokia tamsi, kai tuo metu jie patys taip nuostabiai žėri galvodami apie Kalėdas. Lašeliai ėmė tarpusavyje tartis, ką jie galėtų padaryti, kad ir žemė galėtų taip nuostabiai žėrėti kaip jie ir visos kitos žvaigždės dangaus skliaute.
Galiausiai vienas susimąstęs lašelis tarė: „Aš norėčiau padovanoti žemei savo žėrintį šventišką apdarą. Tačiau ką gi reiškia žemei vienas ir dar toks mažas apdarėlis!” Jis nutilo ir susirūpino. Juk taip norėjo atiduoti savo apdarą žemei, o vis tiek negalėjo jai padėti. Tačiau kiti lašeliai, kurių buvo nesuskaičiuojama galybė, gerai girdėjo, kas buvo pasakyta. Tuoj keli kiti lašeliai taip pat tarė: „Ir mes norime žemei padovanoti savo šventinį apdarą!” Vis daugiau ir daugiau lašelių pritarė šiai minčiai. Juos visus apėmė didžiulis džiaugsmas: „Jei mūsų yra tiek daug,“ – džiūgavo jie, – „Mes galėsime padėti žemei! Ji iš daugybės mūsų mažų rūbelių galės pasidaryti vieną didelį žvilgantį, šventinį drabužį ir galės švytėti kaip visos kitos žvaigždės per Kalėdas!“ Visi lašeliai ėmė skubėti. Jų šventiniai, dailūs apdarai tokiam skubėjimui visai netiko, todėl reikėjo didelio pilko debesies, kuris galėtų juos nunešti į žemę, ir darbštaus vėjo, kuris reikiamu metu galėtų gerai išpurtyti debesį.
Lašeliai glaudžiai susispaudę sėdėjo ant debesies ir taip džiaugėsi, taip džiaugėsi, kad jau greitai galės žemę nustebinti savo dovana. Kaip gražiai jie pradėjo šokti, kai vėjas pagaliau ėmė purtyti debesį, kaip jie džiūgavo, kai pagaliau sukdamiesi krito, dovanodami žemei savo baltus, šventinius apdarus.
Ne, ausimis mes negalime išgirsti, kaip jie džiūgauja, kai sukdamiesi sklendžia link žemės, pasipuošę šventiškais kalėdiniais apdarais. Tačiau mes tikrai tai aiškiai pajuntame. Todėl vaikai ima džiūgauti kartu, kai pamato, kad į žemę pradeda šokdami leistis vandens lašeliai, pasidabinę baltu, lyg iš angelo plunksnos padarytu, apdaru. Vaikai tuoj pat ima džiaugsmingai šaukti: „Sninga, sninga!“ Ir kartu su snaigėmis džiūgauja, matydami baltą žemės rūbą. Taip, snaigės ir vaikai gerai supranta vieni kitus. Jie tokie artimi vieni kitiems!
Žemė tyliai dėkodama priėmė baltųjų snaigių dovaną. Ji buvo labai laiminga, kad per Kalėdas turės tokį švarų, švytintį apdarą, nes daugybė mažųjų lašelių jį jai padovanojo.
Atgaminti, viešai skelbti ar padaryti prieinamą elektroniniu būdu be raštiško „Namelis medyje“ sutikimo draudžiama.