Vilma Grigienė, Valdorfo pedagogikos darželio mokytoja
Laisvas, spontaniškas žaidimas, kaip artimiausios plėtros zona, teikia vaikams daugybę galimybių vystyti kalbos, socialinius, pažintinius ir kitus gebėjimus. Tačiau Europos mokslininkai S.Broström, G.Brougère, M.R.Textor ir kiti vieningai sutaria, kad laisvas spontaniškas žaidimas labiausiai prisideda prie savivertės, emocinės gerovės ir psichologinio atsparumo ugdymo. Ypatingai reikšmingas savivertei ir savimonei formuotis yra nestruktūruotas arba mažai struktūruotas laikas, t. y. laikas, kai vaikas gali veikti pats iš savęs, negaudamas nurodymų ir užduočių iš suaugusiojo.
Psichologinėje ir edukologinėje literatūroje dažnai aptinkamas terminas – vykdomoji funkcija. Sąvoka „vykdomoji funkcija“ arba „vykdomosios funkcijos“ atsirado praėjusiame amžiuje, kai tyrinėjant smegenų veiklą buvo atrasta sistema, atsakinga už aukštesniojo lygio pažintinių gebėjimų funkcionavimą. Taigi vykdomoji funkcija – tai grupė aukštesniųjų pažintinių gebėjimų, kurie kontroliuoja ir reguliuoja kitus gebėjimus bei elgesį. Galima kalbėti apie septynis vykdomosios funkcijos įgūdžius: koncentracija ir savikontrolė, kito žmogaus perspektyvos supratimas, komunikacija, ryšių nustatymas, kritinis mąstymas, iššūkių priėmimas bei savivaldus ir įtraukiantis mokymasis. Manoma, kad vykdomosios funkcijos branda ateina savaime. Vaikui augant jo gebėjimas kontroliuoti impulsus, sutelkti dėmesį, lanksčiai reaguoti į pokyčius vystosi be jokių intervencijų. Tačiau žaidimo tyrėjai sutinka, kad žaidybinė veikla yra ikimokyklinio amžiaus vaiko poreikius atliepianti veikla, kurios metu ypač sėkmingai vystosi vykdomoji funkcija.
2014 m. buvo atliktas tyrimas, kurio metu tirta, kaip labiau ir mažiau struktūruotas laikas veikia vaikų vykdomąją funkciją. Tyrėjai analizavo 6-7 metų vaikų dienotvarkes ir matavo vykdomosios funkcijos veiklą. Nustatyta, kad vaikų, kurie turėjo daugiau nestruktūruoto ar mažai struktūruoto laiko savivaldžios vykdomosios funkcijos (self-directed executive function) rodmenys buvo žymiai geresni nei vaikų, kurių laikas buvo griežtai struktūruotas. Tuo metu išorės formuojamos vykdomosios funkcijos (externaly-driven executive function) rodmenys buvo vienodai geri abejose grupėse. Tai reiškia, kad vaikai, turintys laiko veikti ir žaisti patys, be suaugusiųjų nurodymų, geriau geba patys, be išorinių priminimų kontroliuoti savo impulsus, patys išsikelti sau tikslus ir veikti tikslingai jų siekdami.
P. Hakkarainen pateikia savireguliacijos gebėjimų formavimosi eigą žaidžiant nestruktūruotus, laisvus žaidimus:
Vaikas laisvai pasirenka žaidimą ir vaidmenį jame → vaidmens taisyklės ima riboti laisvą vaiko elgesį → pagrindiniai struktūriniai žaidybinės veiklos elementai: žaidimo tema, veikėjų vaidmenys ir žaidimo įvykiai riboja vaikų veiklos galimybes → visi žaidėjai kontroliuoja vienas kito taisyklių laikymąsi →norėdami „neiškristi“ iš žaidimo, vaikai ima vis labiau kontroliuoti savo pačių elgesį ir veiksmus.
Taigi čia randasi tam tikras paradoksas, kad žaisdamas žaidimą, kuris yra „laisvas“, vaikas kaip tik turi susilaikyti, suvaldyti kylančius impulsus ir vystyti savireguliacijos gebėjimus. P.Gray apie laisvą žaidimą rašo: „Vaikų poreikis žaisti leidžia jiems ignoruoti fizinį diskomfortą, susierzinimą tam, kad būtų laikomasi žaidimo taisyklių. Žaisdami judrius žaidimus jie nuolatos savanoriškai patiria tam tikrą kontroliuojamą kiekį baimės (supdamiesi, karstydamiesi po medžius), socialinėje sferoje vienaip ar kitaip susiduria su pykčiu, bet noras žaisti padeda jiems vystyti savikontrolę, kontroliuoti emocijas.“
Laisvas spontaniškas žaidimas taip pat padeda vaikams vystyti savarankiškumą, iniciatyvumą ir kūrybiškumą. D.Whitebread pažymi, kad to ypatingai trūksta miesto vaikams, kurie susiduria su perdėtu suaugusiųjų susirūpinimu saugumu, todėl netenka galimybės lauke žaisti rizikingus žaidimus. Žaidimas taip pat stiprina vidinę motyvaciją. Net ir susidūrus su nesėkmėmis, žaidimo teikiamas malonumas veikia kaip stiprus vidinis motyvatorius nesėkmes įveikt, todėl atsiranda galimybių vystytis pozityvioms nuostatoms iššūkių atžvilgiu, atkaklumui.
Dar vienas savimonės aspektas – adaptyvumas ir mokėjimas mokytis. E.Singer teigia: „Kuo sudėtingesnis rūšies socialinis gyvenimas, tuo didesnės apimties yra smegenys, tuo vėliau ateina branda ir tuo ilgiau jaunikliai gali žaisti nevaržomi suaugusiojo gyvenimo įsipareigojimų. Jaak Panskepp, žmonių ir gyvūnų „emocinės neuropsichologijos“ pradininkas teigia, kad žaidimas atlieka ir adaptacijos funkciją; žaisdami jaunikliai mokosi prisitaikyti prie besikeičiančių gyvenimo sąlygų ir išgyventi.“ Tyrimas su žiurkėmis patvirtino, kad daugiau žaisti linkusios žiurkės turi žymiai didesnį smegenų neurotrofinio faktoriaus kiekį, kuris lemia nervų sistemos lankstumą (t.y. mokėjimą mokytis). Buvo įrodyta, kad žaidimas padeda formuotis naujoms neuronų jungtims ir keičia svarbių smegenų sričių struktūrą. Žiurkės, kurioms trūko žaidimų, buvo agresyvesnės, turėjo mažiau gebėjimų sėkmingai poruotis, nepažįstamoje aplinkoje jos labiau bijojo ir elgėsi neužtikrintai.
Vaikų kalbą žaidžiant tyrinėjo vaiko raidos tyrinėjimų korifėjai J. Piaget ir L. Vygotsky. Savo tyrimuose J. Piaget daug dėmesio skyrė egocentinei vaikų kalbai, t.y. tokiai kalbai, kai žaisdamas vaikas kalba tarsi pats sau ir apie save, komentuoja savo veiksmus. Tuo metu jam nėra būtinas pašnekovas, užduodami klausimai yra retoriniai – nereikalaujantys atsakymo. J. Piaget egocentrinę kalbą laikė nebrandžiu vaiko kalbos pasireiškimu, kurį siejo su egocentriniu vaikų mąstymu ir vaiko negebėjimu pasilaikyti sau savo minčių. L. Vygotsky taip pat stebėjo vaikus ir jų egocentrinę kalbą, tačiau stebėjimo metu jis sukurdavo vaikams trikdžius (pavyzdžiui, piešdamas vaikas nerasdavo jam reikiamos spalvos pieštuko). L. Vygotsky pastebėjo, kad tokių trikdančių situacijų metu egocentrinės kalbos epizodų žymiai padaugėdavo. Vyresni vaikai elgdavosi kitaip. Jie susimąstydavo ir po kurio laiko vienaip ar kitaip išspręsdavo problemą. Kai vaikų paklausdavo, apie ką jie galvojo, paaiškėdavo, kad jie mintyse svarstydavo tai, ką jaunesni vaikai sakydavo garsiai. L. Vygotsky manė, kad egocentrinė kalba neišnyksta, o tampa vidine kalba, kurią turi kiekvienas suaugęs žmogus, ir naudojasi ja samprotaudamas. Taigi egocentrinė vaiko kalba, kurios pasireiškimų daugiausiai galima pastebėti bet kokio pobūdžio laisvame žaidime, yra labai reikšminga tiek kalbinių įgūdžių, tiek ir mąstymo formavimuisi.
Kitas aspektas, pasireiškiantis laisvuose spontaniškuose vaidmeniniuose žaidimuose, yra tai, kad žaisdami vaikai imasi įvairių vaidmenų. E.Bodrova straipsnyje apie žaidimą ir savireguliaciją teigia, kad prisiimdamas kažkokį vaidmenį, vaikas iš pradžių remiasi savo patirtimi. Jis mokosi pažvelgti į pasaulį iš kitos – vaidmens – perspektyvos. Jo pasirinktas vaidmuo neišvengiamai patirs kitų žaidėjų kritiką, nes kiti vaikai gali turėti visai kitokį įsivaizdavimą. Skirtingų vaidmenų žaidime atlikimas įgalina vaiką išgyventi savo patyrimus iš skirtingų perspektyvų. Šis gebėjimas yra itin svarbus tam, kad būtų galima žaisti skirtingus vaidmenis ir diskutuoti žaidimo scenarijus. Taip vaikai mokosi pažvelgti į situaciją „žaidimo partnerio akimis“. Vėliau šis gebėjimas virsta reflektyviu mąstymu.
Barcer, J.A., Semenov, A.D., Michaelson, L., Provan L.S., Snyder, H.R., Munacata, Y. Less-structured time in childrens’s daily lives predicts self-directed executive functioning
Bodrova, E., Germeroth, C., Leong, D.J. Play and self-regulation: lessons from Vygotsky.
Gray, P. The Value of a Play-Filled Childhood in Development of the Hunter Gatherer Individual.
Hakkarainen, P., Brėdikytė, M., Brandišauskienė, A., Sujetaitė-Volungevičienė, G. Ikimokyklinio amžiaus vaiko raida: žaidimas ir savireguliacija.
Piaget, J. Vaiko kalba ir mąstymas.
Rakickienė, L., Girdzijauskienė, S. 2012. Vykdomosios funkcijos raida.
Singer, E. Play and Playfulness, Basic Features of Early Chilhood Education.
Vygotskis L.S. Vaiko raidos psichologija.