Vasaris – tai metas, kai išorinio judesio gamtoje dar labai nedaug, visa atrodo sustingę, tačiau žemės gilumoje vyksta tylus, kryptingas darbas – randasi impulsai veikti: dygti, augti, stiebtis aukštyn. Valdorfo vaikystės pedagogikos kontekste šis laikotarpis dažnai siejamas su valios jėgų stiprinimu.
Valia – kas tai?
Daugelyje požiūrių valia suprantama kaip savikontrolė, vidinė motyvacija, gebėjimas atidėti malonumą ar tiesiog kognityvinė funkcija, susijusi su sprendimų priėmimu. Įdomu, bet dažniausiai valią minime tada, kai neturime motyvacijos, negalime priimti sprendimo ar stokojame savikontrolės. Tuomet sakome – neturiu valios sportuoti, pritrūko valios nuspręsti ir pan.
Antroposofijoje valia suprantama kaip daug gilesnis, su visu žmogaus veikimu susijęs fenomenas. Rudolfas Steineris žmogų suvokė kaip kūno, sielos ir dvasios vienovę, o valią – kaip tą vietą, kur ši vienovė tampa veiksmu, judesiu, įsikūnijimu pasaulyje. Valdorfo pedagogikoje valia suvokiama ne kaip „užsispyrimas“ ar gebėjimas prisiversti, bet kaip gyva, kūniška jėga, susijusi su judesiu, pojūčiais ir veiksmais – kaip impulsas veikti. Apie tokią valią kalbame, kai sakome „geros valios žmogus”, „tebūnie tavo valia”. Valia padeda mums įkūnyti idėjas, įgyvendinti svajones, kurti savo aplinką, gerbūvį, rūpintis savimi ir kitais. Be valios visi mūsų kūrybiniai impulsai liktų negyvomis, padebesiais sklandančiomis idėjomis.
Taip, kaip mąstymas yra siejamas su galva ir nervų sistema, jausmai – su ritmine sistema (širdimi, plaučiais), taip valia yra siejama su galūnėmis ir virškinimo sistema. R.Steineris teigė: „Valia nėra susijusi su galvos sistema. Ji glūdi medžiagų apykaitos ir galūnių sistemoje. Tai, kas vyksta virškinime ir galūnėse, yra valios fiziologinis pagrindas.“ (GA293). Taigi valia randasi ne iš mūsų mąstymo ir nėra tapati sprendimų priėmimui – sprendimai tampa valia tik tuomet, kai persmelkia kūną ir virsta veiksmu.
Valia – natūralus mažo vaiko būvis
Antroposofiniu požiūriu, žmogaus esmė nėra tik tai, ką matome išoriškai. Žmogus yra dvasinė būtybė, kuri palaipsniui „apsigyvena“ savo kūne. Valia yra pagrindinis šio įsikūnijimo įrankis: per judesį, veiklą, darbą, per rankas ir kojas žmogaus dvasinė prigimtis ima veikti fiziniame pasaulyje. Kadangi įsikūnijimo procesas pirmuosius septynerius metus yra pats intensyviausias, galima sakyti kad vaikas yra „valios žmogus”.
Mažas vaikas pažįsta pasaulį ne mąstydamas apie jį, o liesdamas, bėgdamas, lipdamas, nešdamas, ragaudamas, mėgdžiodamas. Jei suaugusiam žmogui pirmiausiai kyla mintis, ją lydi vienoks ar kitoks jausmas ir iš jo randasi impulsas veikti, tai mažas vaikas pirmiausiai veikia, o paskui patiria pasekmes ir jausmus, kuriuos jos sukelia, ir, pagal savo gebėjimus, su suaugusiojo pagalba ima tai apmąstyti. Iš tiesų vaiko mąstymas dar „miega“ valioje ir judesyje. Todėl būtent pirmieji septyneri metai yra tas vystymosi langas, kai valia formuojasi sparčiausiai, ir tam reikia ne spaudimo, o prasmingų sąlygų – ritmo, pavyzdžio, erdvės veikti, pasirūpinimo kūno šiluma ir virškinimo sistema.
Kaip stiprinti valią?
Antroposofiniu požiūriu valia nėra treniruojama kaip raumuo per nurodymus ar savikontrolės pratimus – ji bręsta etapais, kartu su visu žmogumi. Mažo vaiko valia stiprėja per tai, ką jis daro rankomis, kojomis, visu kūnu – per kartojimą, žaidimą, įsitraukimą, suaugusiojo mėgdžiojimą. Čia svarbus ir pats veikimas, ir jo eiga – pradžia ir pabaiga, – ir veikimo prasmė. Kasdieniuose, iš pirmo žvilgsnio visai paprastuose darbuose – stalo dengime, žaislų tvarkyme, tešlos minkyme, gėlių laistyme, indų šluostyme – slypi aiški pradžia, eiga ir pabaiga, juose vaikas patiria, kad gali kažką pradėti ir užbaigti, kad jo veiksmai turi prasmę ir vietą bendrame gyvenimo ritme.
Svarbu ir tai, kaip suaugęs žmogus lydi šiuos darbus. Valdorfo pedagogikoje pabrėžiama gyvo pavyzdžio galia: vaikas mokosi ne iš paaiškinimų, o iš to, ką mato, ką patiria. Kai suaugęs ramiai, dėmesingai atlieka kasdienius darbus, kai suteikia jiems prasmę, vaikas natūraliai nori prisijungti. Svarbiausia čia ne rezultatas, o pats procesas ir buvimas kartu.
Valdorfo vaikų darželiuose siekiama kurti sąlygas, kad valia galėtų sveikai augti iš vidaus. Tai:
- sveikas, pastovus dienos, savaitės ir metų ritmas
- kartu su mokytojais dirbami prasmingi kasdienės ruošos darbai
- vaiko įgalinimas savarankiškai pasirūpinti savimi (pavalgyti, apsirengti, susitvarkyti) ir padėti kitiems
- numatytas laikas ir erdvė laisvam kūrybiniam žaidimui
- suaugusiojo pavyzdys, kaip įkvėpimas mokytis ir augti
- dėmesys maistui (kokybei, sezoniškumui, paprastumui, pateikimui)
- dėmesys laisvam judėjimui lauke ir patalpose
Ugdydami vaiko valią turėtume siekti ne greitų rezultatų, o palydėti, padėti pačiam vaikui pamažu auginti tvirtą vidinį pagrindą, iš kurio vėliau kils ir pasitikėjimas savimi, ir gebėjimas kryptingai eiti savo keliu.
Ką galima daryti namuose?
Tėvų vaidmuo valios ugdyme labai svarbus – saugi namų aplinka gali tapti ta erdve, kurioje vaiko valios šaknys tvirtėja ramiai ir natūraliai. Ką galite daryti namuose?
Kurti aiškų dienos ritmą. Pastovus kėlimosi, valgymo, žaidimo ir ėjimo miegoti laikas suteikia vaikui vidinį saugumą. Kai vaikas žino „kas po ko“, jam nereikia nuolat apsispręsti ar priešintis – jo valia gali ramiai tekėti kartu su dienos eiga.
Įtraukti vaiką į kasdienius darbus. Leiskite vaikui padėti dengti stalą, plauti ir pjaustyti daržoves, šluostyti, laistyti gėles pačiam apsirengti ar pasikloti lovą. Net jei tai užtrunka ilgiau ar nėra tobula, tokia veikla stiprina vaiko jausmą „aš galiu“, „aš esu reikalingas“. Darbuose būtinas ir suaugusiojo lydėjimas – darykite viską kartu!
Rodyti pavyzdį. Maži vaikai mokosi mėgdžiodami. Jei tėvai ramiai ir susitelkę atlieka savo darbus, vaikai natūraliai nori prisijungti. Valia čia ugdosi per stebėjimą ir veikimą, ne per nurodymus.
Vertinti procesą, o ne rezultatą. Svarbiau ne tai, kaip gražiai ar taisyklingai vaikas kažką padarė, bet tai, kad jis dalyvavo ir bandė. Per dažnas taisymas ar kritika gali silpninti drąsą veikti.
Skatinti laisvą, kūrybišką žaidimą. Laisvas žaidimas – tai viena svarbiausių valios mankštų. Jame vaikas pats kuria, planuoja, įsitraukia ir išbūna savo veikloje. Kuo mažiau paruoštų, „viską padarančių“ žaislų, tuo daugiau erdvės vaiko vidinei iniciatyvai.
Riboti įspūdžių kiekį. Perteklinė stimuliacija vargina nervų sistemą ir silpnina gebėjimą susikaupti bei kryptingai veikti. Paprastesnė, ramesnė aplinka čia gal padėti. Todėl geriau „arba…arba” negu „ir…ir”.
Puoselėti mažus pasikartojančius ritualus. Vakaro pasaka, rytinė dainelė, savaitgalio blynai ar žvakės uždegimas – tokie paprasti ritualai stiprina vaiko ryšį su laiku, kuria vidinę atramą, iš kurios kyla ir valios jėgos.
Leisti vaikui užbaigti pradėtą veiklą. Jei tik įmanoma, neskubinkite ir nepertraukite vaiko, kai jis giliai įsitraukęs. Užbaigimo patirtis labai svarbi valios brendimui.
Saugoti vaiką nuo per ankstyvų pasirinkimų naštos. Per daug klausimų „ko tu nori?“, „ką veiksim?” „kur nori eiti?” mažą vaiką gali varginti. Kai suaugęs ramiai veda, vaikas gali būti čia ir dabar ir visą savo jėgą skirti veikimui.