Istorijos autorė darželio ,,Namelis medyje” mokytoja, lektorė Vilma Grigienė; iliustracijos autorė darželio ,,Namelis medyje” mokytoja Agnė Kaulakienė
Kartą tolimoje šalyje, Betliejaus miestelio pakrašty, gyveno labai neturtinga šeima. Jie glaudėsi varganoje trobelėje, dirbo nuo aušros iki sutemų, tačiau galo su galu niekaip negalėjo sudurti ir vos beįstengė išmaitinti savo vaikus. Vyriausiojo vaikelio vardas buvo Adomas. Jam jau greitai turėjo sueiti septyneri metai, ir jis jautėsi labai didelis ir stiprus, nors iš tikrųjų, žinoma, tebuvo mažas berniukas. Vieną vakarą, kai Adomas buvo beužmiegąs ant troboje paskleistų šiaudų, tėtis su mama ėmė pašnibždomis kalbėtis. Adomas įtempė ausis. Tėvai buvo labai nusiminę: namuose buvo tik ką gimusi mažutė mergytė, ir tam, kad išmaitintų padidėjusią šeimyną, jie turėjo kažką sugalvoti. Adomas matė, kad mama verkia, girdėjo, kaip tėtis pasakoja apie seną piemenį, kuris gano avis kalnuose ir labai norėtų turėti mokinį ir pagalbininką. Jei tėtis išleistų vyriausiąjį sūnų Adomą į kalnų ganyklas, piemuo pažadėjo berniuką maitinti, o po kelių mėnesių pasidalyti savo uždarbiu.
Adomui pasidarė baisu. Jis buvo matęs senąjį piemenį ir jo šiek tiek prisibijojo. Piemuo kartais pragindavo pro jų namus avių bandą, šūkaudamas, o kartais net pasakydamas kokį negerą žodį, kai avis nuklysdavo į šoną. Be to, senasis piemuo turėjo didelį šunį, kuris irgi nebuvo labai draugiškas ir mielas, veikiau piktas ir sargus. Bet Adomas žinojo, kad jo tėvams yra labai sunku, ir suprato, kad šitaip galės nors šiek tiek padėti savo šeimai. Juk jis jau didelis ir stiprus berniukas – greitai jam sueis septyneri.
Ryte mama įdėjo Adomui į krepšį nedidelį kepaliuką duonos, kurį iškepė sušlavusi paskutinius miltus, stipriai apkabino, pabučiavo ir išleido su senuoju piemeniu, jo šunimi ir avi banda į kalnų ganyklas. Adomui skaudėjo širdį ir buvo liūdna. Jis nespėjo eiti paskui didelį ir stiprų, nors jau seną piemenį, dygios žolės badė jo mažas kojeles, o sunkus, per petį permestas krepšys trynė sprandą. Jis net šiek tiek pyko ant savo tėvų, kad jie išleido jį vieną, o patys liko kartu su jo broliais ir sesute. Bet diena vijo dieną, ir jis pamažu susidraugavo su senuoju piemeniu ir jo žilu šunimi, pamilo baltavilnes aveles. Piemuo išmokė jį pamelžti avį, rauginti pieną ir iš jo spausti sūrį, užsikurti ugnį, kuri naktį šildo ir nubaido piktus žvėris, padėti žolėse įsipainiojusiam ėriukui, nuraminti išsigandusią avį, susirasti drevę laukinių bičių ir, gražiai paprašius, pasikabinti medaus, išsikasti valgomų šaknelių.
Kartais naktimis pradėdavo lyti. Tuomet būdavo labai šalta, bet Adomas nenusiminė: jis žinojo, kad lietaus reikia žolei, o žolės reikia jo mielosioms avelėms. Kai kada kalnuose nugriaudėdavo griaustinis, ir tuomet Adomui net ašara ištrykšdavo, kaip jis norėdavo tuoj patatsidurti savo mažoje trobelėje, ant šiaudų pakloto, prie mamos ir tėčio, brolių ir sesutės. Bet griaustinis grūmodavo retai, o piemuo vakarais prie laužo pasakodavo visokiausias istorijas. Berniukui tuomet būdavo šilta ir jauku. Piemens akys žibėjo džiaugsmu, o Adomo širdelė džiaugdavosi žiūrėdama į senojo draugo akis, sunkius vokus, veidą, išraižytą giliomis raukšlėmis, tarsi jis būtų jūra, o raukšlės – bangos.
Piemuo žinojo begalę istorijų, bet labiausiai Adomui patiko viena – apie visų žmonių karalių, kuris kažkada gims jų varganoje žemėje. Tuomet, kai jis karaliaus, ėriukai galėsią glaustis šalia liūtų, o mažas vaikelis – įkišti ranką į gyvačių olą ir nieko nebijoti. Šis valdovas, pasakojo piemuo, turėsiąs mažo piemenėlio širdį ir didžio karaliaus dvasią. Ir žemėje įsiviešpatausianti tiesa. Adomas klausydavosi tol, kol akys imdavo merktis. Tuomet jis susirangydavo prie avies šono, giliai įkvėpdavo salsvo vilnų kvapo ir užmigdavo. Jis sapnuodavo karalių, sėdintį auksiniame soste, o šalia gulėjo ėriukai ir kažkokie didingi žvėrys, kurių jis nepažinojo. Adomas tikėjo, kad tai yra liūtai, nors liūtų jis nė karto nebuvo matęs.
Vieną vakarą, pasiklausęs pasakos, mažasis piemenukas neužmigo. Jam pasidarė šiek tiek baugu, nes aplinkui tvyrojo keista tyla. Senasis piemuo jau miegojo, avys buvo tylios tylutėlės, net vėjas nešniokštė. Nejudėjo nė viena šakelė, nė viena žolelė. Adomas prisispaudė prie avies šono. Jis jautė, kad vyksta kažkas, ko jis pats negali suprasti. Ir niekas tikriausiai negali suprasti. Iš dangaus į jį žvelgė nebylios, šaltos žvaigždės. Adomas užmerkė akis. Gal visi mirė ir jis liko vienui vienas? Tik staiga jo veidelį kažkas palietė. Tikrai ne šuo ir ne pabudusi avelė. Lyg ranka, lyg sparnas… Gal mama atėjo jo aplankyti? „Atsibusk, Adomai, kelkis. Šiąnakt jums gimė Išganytojas, viso pasaulio Karalius. Eikite jo pasveikinti. Sekite paskui žvaigždę.“ Adomas atsimerkė. Danguje švietė tokia ryški žvaigždė, kad jis turėjo užsidengti akis. Tylos jau nebebuvo. Atrodė, kad visas dangus dainuoja. Berniuko širdis plakė taip stipriai, kad jam buvo sunku kvėpuoti. Jis ėmė žadinti savo senąjį draugą: „Ar tu girdėjai? Girdėjai? Gimė karalius, apie kurį tu pasakojai! Eime jo pasveikinti!“ Senasis piemuo sunkiai budo, bet nieko neklausinėjo. Tik paėmė berniuką už rankos ir nuėjo paskui žvaigždę. Stebuklas – visos avys nė neraginamos nusekė paskui.
Ilgai ėjo piemenys kalnų keliais. Adomo kojelės pavargo, nors ir buvo gerokai sustiprėjusios kalnuose. Jis labai bijojo, kad pavėluos ir neberas gimusio karaliaus. Berniukas vis dairėsi aplinkui – kur tie karaliaus rūmai? Ar dar toli? Bet žvaigždė švietė ne į rūmus. Ji rodė kelią į mažą Motiejaus tvartelį. Motiejų Adomas pažinojo. Jis kartais ateidavo į kalnus ir atnešdavo jiems duonos, išdroždavo Adomui švilpynę iš senos, nudžiūvusios šakos. Kartais net likdavo nakvoti su jais po beribiu dangumi ir kartu su senuoju piemeniu pasakodavo istorijas. Motiejus sėdėjo prie savo tvartelio labai tylus ir žiūrėjo į ateinančius piemenis. Motiejaus akys švietė, o lūpos labai švelniai šypsojosi. Adomas ir senasis piemuo įžengė į tvartelį. Jame stovėjo Motiejaus jautukas ir nematytas, bet labai išdidus, galvą aukštai iškėlęs asilėlis. Jie savo kvapu šildė mažą, ėdžiose paguldytą kūdikį. O šalia ėdžių sėdėjo jauna graži moteris ir stiprus vyras. Jie meldėsi ir dėkojo Dievui už stebuklą. Adomas pažvelgė į vyro rankas. Jos buvo panašios į tėčio – sudiržusios, nebijančios darbo, stiprios. Tada Adomas pažvelgė į senąjį piemenį. Šis, išsitraukęs iš krepšio, dėjo prie kūdikėlio viską, ką turėjo, – gniužulą baltos avelių vilnos, – ir lenkėsi jam. Jaunoji moteris šypsojosi Adomui taip švelniai, kaip mama. Tada Adomas pažvelgė į kūdikėlį ir išgirdo, kaip vaikelio širdelė džiugiai suplakė, atliepdama jo širdelės plakimą. Ir Adomas jau žinojo, kad priešais jį guli visų Karalių Karalius.
Atgaminti, viešai skelbti ar padaryti prieinamą elektroniniu būdu be raštiško „Namelis medyje“ sutikimo draudžiama.