Darželio ,,Namelis medyje” mokytoja Ieva Kližentytė

Ne per seniausiai perskaičiau vieną straipsnį anglų kalba, kurio turiniu norėjosi pasidalinti su jumis. Šis straipsnis patraukė mano dėmesį tuo, kad jame gan subtiliai atskleidžiamas buvimo su vaikais „čia ir dabar” momentas, kai vaikai tyrinėja pasaulį arba tiesiog jame veikia. Pastebėjau, kad šiais laikais mes, suaugę, esame linkę savo vaikams išsamiai ir gan daug viską aiškinti, nesvarbu, ar tai susiję su tam tikrų faktų bei reiškinių pažinimu, ar su vaikų elgesiu. Aš pati, būdama mama ir mokytoja, kartais pastebiu, kaip iš manęs į vaiką plūsta daug žodinės informacijos: įvairūs pasakojimai, nurodymai, kartais net moralizavimas, kuris iš esmės neturi jokio teigiamo poveikio vaikui. Ilgainiui, jei tai daroma nuolatos, vaikai ima tos informacijos net negirdėti arba paaugę įsivelia į nesibaigiančias diskusijas su tėvais dėl bet kokio tėvų prašymo ar elementarių namų taisyklių laikymosi. Mažesnius vaikus toks dažnas suaugusio buvimas su vaiku „žodžiuose” gali atitraukti nuo buvimo „čia ir dabar” momente, tyrinėjimo, smalsumo, pažinimo  džiaugsmo, to, ką iš prigimties vaikai geba labai natūraliai daryti. Todėl, kai tik man pavyksta pagauti save daug aiškinant ir kalbant konkrečiam vaikui, aš savęs klausiu, kodėl dabar tai darau? Ar aš tiek kalbu iš nerimo, neužtikrintumo, pasitikėjimo stokos, o gal iš baimės? Ar mano kalbėjimas ateina iš vidinio žinojimo, pasitikėjimo ir ramybės? Ar aš noriu kompensuoti savo vaikui tą laiką, kai nebuvau šalia, ir dabar tiek daug jam pasakoju apie kažką, ko jis nei klausia, nei nori žinoti? Kas vyksta mano viduje, kai aš kalbu?

Taigi toliau pasidalinsiu iš anglų kalbos išverstu straipsniu, kurio pavadimas skamba taip – „Pirmiausia suvokimas, po to – sąvokų formavimas. Prieš intelektualizavimą ankstyvojoje vaikystėje“ („Before the concept we need conception. Against intellectualising early childhood“). Įdomu tai, kad straipsnio autorius savo pasakojimą pradeda nuo tokių praktinių pavyzdžių, kuriuos neretai stebiu šiuolaikiniame suaugusiųjų ir vaikų bendravime. Pavyzdžiui, dvejų metų mergaitė, smėlyje aptikusi vabalą, šaukia mamą: „Žiūrėk, mama, musė!“ Mama mergaitei atsako: „Ne, tai ne musė, o vabalas. Ar žinai, kaip jis vadinasi, mieloji? Taip? Ką?“ … tyla … Mama kalba toliau: „Tai boružėlė, žinai? Musės ir vabalai yra vabzdžiai, bitės ir vapsvos – taip pat, o šitas vabalas yra boružėlė. Yra daugybė skirtingų vabalų rūšių. Šis yra boružėlė. Boružės visada yra raudonos su juodais taškeliais.“

Kitas pavyzdys, traukiniu važiuoja mama su savo sūnumi, kuris muistosi ir nesėdi vietoje. Tuo tarpu mama jam visą laiką aiškina, kaip tai yra nesaugu, nes traukinys gali staiga sustoti. Taip galiausiai ir atsitinka, ko pasekoje berniukas pargriuvęs užsigauna. Iš tiesų šiais laikais tokie aiškinimai vaikams yra dalijami nuolat ir nepaliaujamai. Tai daro ne tik tėvai, bet ir kiti suaugę žmonės, t. y. mokytojai, seneliai ir pan. Tačiau, kaip teigia straipsnio autorius, mes turime suprasti vieną esminį dalyką, kad vaikai, skirtingai nuo suaugusiųjų, mokosi ne mąstydami, o veikdami – mėgdžiodami, ir tai yra vienas iš pagrindinių Valdorfo pedagogikos principų. Jei nemėgdžiotų, vaikai negalėtų nei vaikščioti, nei kalbėti, nei laikyti šaukšto, nei nusiplauti rankų. Juk niekas vaikams neišaiškina, kaip visa tai daroma, jie tiesiog stebi mus – suaugusius – ir mėgdžiodami išmoksta tai daryti. Todėl, autoriaus nuomone, vienintelis dalykas, ko vaikai tikrai gali išmokti iš mūsų nesibaigiančio aiškinimo, yra nuolatinis kalbėjimas ir negebėjimas išgyventi dabarties momento. Kai mes nesustodami kalbame savo vaikams, jie patiria, kad mes, kaip suaugę, čia ir dabar nesame susisieję su pasaulio reiškiniais, nes mes nuolat ieškome intelektualinės plotmės, slypinčios už realios akimirkos. Dėl to vaikai praranda susidomėjimą, stokoja užsidegimo ir nuolat detaliai apie viską kalba.

Valdorfo pedagogika teigia, kad gyvybinės jėgos, kurias maždaug iki septynerių metų vaikas naudoja savo fiziniam kūnui vystyti bei palaikyti, t. y. virškinimui ir augimui, vėliau yra naudojamos mąstymui. Jeigu jau ankstyvajame amžiuje mes apeliuojame į vaiko mąstymą, vaikui ima trūkti jėgų įsitvirtinti savame kūne. Būdami suaugę, ryšį tarp gyvybinių jėgų ir mąstymo galime patirti tiesiogiai – kai susergame, mums būna sunku suprasti, mąstyti. Sirgdami mes vėl atsigręžiame į savo kūnišką prigimtį. Taigi mums reikia „veikiančio“ kūno su gyvybiniais procesais, kurie vyksta savaime, už mūsų sąmonės ribų, jei norime apskritai sugebėti mąstyti. Todėl valdorfo darželiuose mokymasis visuomet yra numanomas, kitaip tariant, tiesiogiai nenukreiptas į mąstymą.

Autoriaus nuomone, būdami su vaikais turėtume vadovautis ne proto, o faktų logika. Jei detaliau paanalizuotume anksčiau minėtą pavyzdį apie traukinyje važiuojantį vaiką, pastebėtume, kad mamos išankstinis aiškinimas vaikui, kas gali nutikti, neturi jokios reikšmės. Be to, visos kalbos, kurios yra pripildytos intelektualizuotos informacijos (pvz. apie traukinio greitį, stabdymo kelią ir pan.) silpnina vaiko gyvybines funkcijas. Todėl, autoriaus teigimu, pats tinkamiausias laikas nerimstančiam vaikui ką nors pasakyti yra tuomet, kai įvyksta faktas – traukinys staiga stabteli ir vaikas pargriūva. Tokiu atveju galima pasakyti: „O, tai buvo staigus stabdymas. Sėsk, pabučiuosiu.“ Kitaip tariant, faktų logika turi būti aukščiau už proto logiką, ir tai turėtų būti pagrindinis tiek namų, tiek darželio principas. Gali būti ir taip, kad tokioje situacijoje, kaip tėvai, nebegalime ilgiau tverti, manome, kad tai per daug pavojinga. Tuomet turime tapti kūrybingi, nukreipti vaiko dėmesį, įtraukti jį į smagų žaidimą, papasakoti istoriją ar pan.

Kaip bebūtų, vis dažniau savo praktikoje sutinku tokių mažų vaikų, kurie žvelgia į pasaulį ypatingai budriai ir kasdienoje ieško išsamių paaiškinimų. Pastebėjus ir atpažinus tokį mažo vaiko budrumą, pagrindinė užduotis ugdytojams ir tėvams, autoriaus teigimu, turėtų būti pažvelgti į tai, kaip į vaiko dovaną ir tuo pat metu retkarčiais suteikti vaikui galimybę svajoti: lieti akvarelę, žaisti su lėlėmis ar pasivaikščioti kartu miške, kuriame galime įdėmiai klausytis, žaisti ir džiaugtis. Tuo tarpu visi nepageidaujami aiškinimai, nuolatinis klausinėjimas, kaip šiandien praėjo diena darželyje ir pan., trukdo net pačiam protingiausiam vaikui įsitvirtinti savo dar augančiame kūne. Tai tik dar labiau stumia vaiką į galvą, kai tuo tarpu širdis ir rankos lieka tuščios.

Straipsnio autorius tiki, kad visada turėtų likti šiek tiek paslapties, ir tai ypatingai svarbu būnant su taip vadinamais „proto“ vaikais. Jei nelieka jokių paslapties likučių, pasaulis tampa nuobodus ir šaltas. „Taip, aš žinau, kad debesys susidaro kondensuojantis šiltam orui atvėsus.“ Tačiau taip kūrimo stebuklas suvokiamas materialistiškai, šaltai ir atsainiai. Autorius teigia, kad mūsų vidiniam tobulėjimui sveika, jei į klausimą nėra išsamiai ir galutinai atsakoma – tai, beje, galioja ir suaugusiesiems. Jei kartu su vaikais galime apmąstyti jų klausimus ir leksiškai jų nesunaikinti, vaikai išsaugo mokymosi džiaugsmą ir malonumą atradinėti pasaulį. Kiekvienas, kuris stengiasi rasti vaizdingą atsakymą į vaiko klausimą iš kur kyla vėjas, kuris garsiai klausia savęs: „Kur galėtų būti vėjo namai – gal už didelio kalno?“ – labiau paskatins vaiko norą mokytis, nei mini paskaita apie aukšto ir žemo slėgio zonų santykį.

Patyrinėkime, kaip vaiko mąstyme formuojasi sąvokos. Jei norime, kad žodis „smėlis“ būtų kažkas daugiau, nei lukštas be turinio, reikia nuolat jį patirti nereflektuojant. Šlapias smėlis, dulkantis smėlis, tamsus smėlis, šviesus smėlis, šiltas smėlis, šaltas smėlis, šiurkštus smėlis, smulkus smėlis. Ir pamatyti, paliesti jį ne vieną kartą, o vis iš naujo. Iš smegenų tyrimų žinome, kad neuroniniai ryšiai tuo stipresni, kuo dažniau kartojasi panašios patirtys. Jei susijusios skonio, lytėjimo, kvapo patirtys liaujasi, neuronų tinklas gali net regresuoti.

Jei „boružėlė“ iš karto įtraukiama į sudėtingą sąvokų sistemą, sąvoka „vabalas“ negali palaipsniui ir suprantamai augti. Intelektualus suaugusiojo požiūris gali sustabdyti, tarsi „užšaldyti“ vaiko gyvenimą patirtinių fenomenų pasaulyje, kuris neišvengiamai suformuotų platų sąvokų pagrindą. Tokiais atvejais, autoriaus teigimu, atotrūkį tarp savęs ir pasaulio vaikas įveikia ne pats stebėdamas, suvokdamas ir žaisdamas, o užpildo išoriškai, išmintingais suaugusiojo komentarais. Taip atsiranda priklausomybė. Kas nori jos išvengti, turėtų stengtis sudaryti sąlygas vaikui kuo dažniau patirti pasaulį nereflektuojant. Patirti pasaulį ir kalbėti apie jį, autoriaus nuomone, yra visai skirtingi dalykai.

Cituojamo straipsnio autorius Prof. Dr. Philipp Gelitz – ankstyvosios vaiko raidos Valdorfo pedagogikos profesorius. Visą autoriaus straipsnį anglų ir vokiečių kalbomis galite rasti tinklalapyje https://www.artofeducating.org/article/before-the-concept-we-need-conception-against-intellectualising-early-childhood