Užsukus į Valdorfo pedagogikos ugdymo įstaigą, pirmiausiai į akis krinta ypatinga estetika. Atrodo, kad kiekviena detalė čia turi savo prasmę: ne tik patalpos forma, dydis, baldai, žaislai bet ir jų medžiagos, spalvos. Čia viskas yra suvokiama kaip ugdymo priemonės.
Valdorfo pedagogikos kūrėjas Rudolfas Šteineris tikėjo, kad vaikas auga ne tik per sąveiką su mokytojais ar tėvais, bet ir per tai, ką jis kasdien patiria aplinkoje. Todėl erdvė, kurioje vaikas praleidžia didžiąją dalį dienos, turi būti ne neutrali, o ugdanti. Ir tam nebūtina statyti išskirtinių pastatų – dažnai paprastos darželių ar mokyklų erdvės yra pritaikomos taip, kad vaikai patirtų harmoniją ir estetiką. Tai daroma labai konkrečiomis priemonėmis: sienos dažomos akvareline technika, naudojant švelnius perėjimus tarp spalvų; baldai gaminami iš natūralios medienos; griežtos formos švelninamos tekstile. Net paprasta grupė ar klasė, pakeitus tokius elementus, tampa gyva ir ugdančia erdve. Aplinka kuriama taip, kad žadintų vaiko vaizduotę, grožio pajautimą, padėtų harmoningai augti ne tik intelektiniu, bet ir emociniu, socialiniu bei dvasiniu lygmeniu.
Visgi Rudolfas Šteineris turėjo ambicijų sukurti išskirtinę architektūros kryptį, kuri šiandien vadinama antroposofine. Jis kvietė erdvę suvokti kaip ugdymo priemonę, formuojančią žmogaus pojūčius, emocijas ir net jo santykį su pasauliu. Nors neturėjo formalaus architekto išsilavinimo, Šteineris tikėjo, kad jo sukurta antroposofijos sistema suteikia konceptualų pagrindą, kuris gali įkvėpti naują moderniosios architektūros stilių, persmelktą dvasiniu matmeniu. Būtent architektūra Šteineriui suteikė galimybę vizualiai išreikšti tai, ko žodžiais išreikšti neįmanoma.
Svarbus ir laikmečio kontekstas. Šteineris gyveno tuo metu, kai architektūra labai keitėsi dėl pasikeitusio kasdienio gyvenimo bei atsiradusių naujų statybinių medžiagų panaudojimo galimybių. Vis daugiau dėmesio buvo skiriama patalpos funkcijai, nebe estetikai. Nors nemažai ankstyvojo modernizmo architektų laikė save rimtais mąstytojais, rengė traktatus, kuriuose nagrinėjo ne tik architektūros, bet ir socialines, dvasines bei kultūrines problemas, nedaugelis modernių filosofų bandė savo jėgas architektūroje. Kaip išimtį galima paminėti filosofą Liudvigą Vitgenšteiną, pastačiusį vos vieną namą, savo harmonija, baigtumu ir orumu tapusį jo mąstymo materializacija. Šis pastatas yra svarbus ribų peržengimo pavyzdys, kvestionuojantis profesijos ribas. Šteineris buvo didelės erudicijos žmogus, įgijęs platų matematikos, fizikos ir chemijos išsilavinimą. Jam buvo labai svarbu, kad jo idėjos rastų išraišką praktiniais būdais, kad jas būtų galima suprasti ne tik teoriškai. Todėl didelę reikšmę jis teikė menui, tikėjo, kad antroposofija, tinkamai taikoma, gali įkvėpti naujas ir originalias išraiškos formas, galinčias atskleisti dvasinį turinį. Šteineris architektūrą suvokė kaip dvasinio pasaulio meninį perteikimą ir stengėsi architektūros pagalba suteikti fizinį pavidalą savo konceptualiomis idėjoms. Dėka visapusiško antroposofinės bendruomenės palaikymo, per gyvenimą Šteineris pastatė septyniolika pastatų, todėl galime kalbėti apie jo indėlį į ankstyvojo modernizmo architektūrą. Antroposofinė Dornacho bendruomenė yra retas pavyzdys, kai vieno žmogaus holistinė vizija įsikūnija architektūroje. Žymiausias Šteinerio pastatytas pastatas yra Dornache esantis Gėteanumas – Pasaulinio antroposofinio judėjimo centras. Šis išskirtinis, kupinas dinamiškų formų pastatas iki šiol įkvepia Valdorfo pedagogikos įstaigų architektus visame pasaulyje.
Kas būdinga antroposofinei architektūrai?
- Formos. Valdorfo mokyklų ir darželių architektūroje stengiamasi vengti griežtų, aštrių linijų. Vietoje jų dominuoja apvalios, minkštos formos: užapvalinti kampai, arkiniai langai, asimetriški stogai. Tokia erdvė skatina vaiką jaustis saugiai, ji primena gamtos ritmą, kuriame nėra staigių lūžių.
- Judesys. Architektūriniai sprendimai lyg veda žmogų. Pavyzdžiui, koridorius gali platėti ar siaurėti, lubos gali kilti ar leistis.
- Spalvos naudojamos ne dekoratyviai, o tikslingai, remiantis Šteinerio mokymu apie jų poveikį žmogaus psichikai. Mažųjų grupėse sienos dažnai tonuojamos šilta rausva – ji suteikia saugumo ir ramybės. Vyresniems vaikams gali dominuoti šviesiai geltona ar švelni mėlyna, atitinkančios jų vidinius vystymosi etapus. Spalvos dažnai nėra grynos, sienos dažnai dažomos specialiu būdu (lazūra), kad spalvos atrodytų gyvos, skaidrios, lyg mirgančios.
- Šviesa skaidoma ne tik architektūriniais sprendimais, bet ir skaidrių audinių, permatomo popieriaus vitražų, gyvos žvakių šviesos pagalba.
- Medžiagos. Mediena, molis, akmuo, keramika, natūrali tekstilė turi gyvą faktūrą, kuri lavina pojūčius. Šios medžiagos „kvėpuoja“, sensta, dėvisi, reikalauja žmogaus dėmesio ir nuolatinės sąveikos.
Kaip šiandien atrodo Valdorfo mokyklos?
Lietuvos Valdorfo mokyklos ir darželiai veikia kaip bendruomenės, todėl dažnai turi ribotus finansinius išteklius, kas apriboja galimybes rinktis išskirtinius architektūrinius sprendimus.
Visgi keletu pavyzdžių galime pasidžiaugti.
Turbūt pirmoji netradicine architektūra išsiskyrė Vilniaus Valdorfo mokykla. Ji dar 1995 metais įsikūrė paprasto sovietinio vaikų darželio patalpose, kurios 2015 metais buvo rekonstruotos ir įgijo tokią išvaizdą kurią galime matyti šiandien. Šis uždavinys buvo patikėtas JPA studijai.
Kita ne mažiau įkvepianti iniciatyva yra Vilniaus Valdorfo Žalioji mokykla, vis dar besikurianti šalia miško Vilniaus rajone. Pasak vieno iš šios mokyklos mokytojo ir kūrėjo Tomo Urbanavičiaus “Vaikai mokosi klasėse, o vietoj koridoriaus išeina į lauką – tai tokia pat visavertė buveinė, tik be pastato. (…) Vaikai pamokų metu išgyvena labai daug įvairių dalykų – streso, santykių, įtampų. Tai sukelia nuovargį. O kai išeini į „koridorių“, t.y. į lauką, gamta savaime tave harmonizuoja, perkrauna, pripildo. To neįmanoma gauti koridoriuje, kur dar didesnis triukšmas. Ši Žaliosios mokyklos ypatybė man atrodo esminė.” Šio projekto architektai Ramunė ir Gytis Gasperaičiai Daugiau apie šį projektą
Mokyklos vizualizacija. Augustė Gasperaitytė
Šalia Žaliosios Valdorfo mokyklos įsikūręs ir išskirtinai atrodantis Žaliasis Valdorfo darželis.
Negalima nepaminėti Trakuose įsikūrusio, unikalaus Mokymosi namų Patirčių slėnis pastato.
Vienas įdomiausių Valdorfo pedagogikos mokyklos įsikūrimo ir prisitaikymo jau pastatytoje, netradicinėje erdvėje yra Filadelfijos Valdorfo mokykla. 2015 m. ši Valdorfo mokykla persikėlė į buvusią Germantauno Šv. Petro episkopalinę bažnyčią. Bažnyčia, kurią XIX a. suprojektavo garsūs Filadelfijos architektai Frankas Furnessas ir George’as Hewittas, daugelį metų stovėjo tuščia.
Ryškus istorinis pavyzdys – pirmoji Valdorfo mokykla (Uhlandshöhe, Štutgartas, Vokietija), įkurta 1919 metais. Nors orginalaus pastato nebeliko (jis buvo perstatytas ir praplėstas), mokykla gyvuoja iki šiol ir yra šio idėjimo ištakos pradžia. Ši mokykla gyvas istorijos paminklas. Uhlandshöhe Waldorf School
Steinerio vardo mokykla Stavangeryje yra puikus šiuolaikinės skandinaviškos antroposofinės architektūros pavyzdys. Čia organiškos formos dera su su funkcionalumu ir tvarumu.
Obudai Valdorfo mokyklos Budapešte naujieji pastatai išsiskiria nepaprasta organine forma.
Nuostabus architektūros pavyzdys yra ir Marecollege Valdorfo mokykla Leidene (Nyderlandai)
Jei ši tema pasirodė įdomi > A World Of Waldorf Architecture – Imhoff Waldorf School
How to Design Schools and Interiors Based on Waldorf Pedagogy | ArchDaily
Kaip Valdorfo atmosferą galima kurti namuose?
Naudokite skraistes. Švelnios užuolaidos gali tapti pertvara. Švelnios rožinės spalvos skraistės, persidengiančios su melsvomis, virš lovelės, padės vaikui nurimti, pasijausti saugiai. Skraistėmis pridengti šviestuvai skleis minkštesnę, tonuotą šviesą.
Skaidykite šviesą popierinių vitražų pagalba!
Ant langų kabančios žvaigždės, snaigės, vitražai, keičiami atsižvelgiant į metų laikus, trauks žvilgsnį ir padės kurti atitinkamą nuotaiką.
Išdrįskite nudažyti sieną ypatingu būdu!
Tai nėra paprasta ar lengva, bet tikra verta įdėtų pastangų: užuot matę priešais save plokščią sieną, išgyvensite tūrį it gylį.
