Antroji svarbi šventė Valdorfo darželiuose – Žibintų šventė. Dėl savo estetikos ir įkvepiančios žinutės ši šventė paplito Lietuvos ugdymo įstaigose, ir ne tik Valdorfo. Žibintų šventė švenčiama Šv.Martyno dieną, taigi pasidomėkime, kas yra Šv.Martynas, kuo ši diena buvo svarbi anksčiau, kokia Žibintų šventės idėja?
Jurgis atidaro – Martynas uždaro
Šv. Martynas (lapkričio 11d.) – buvo žymi šventė germanų kultūros šalyse. Tuo tarpu Lietuvoje ši diena labiau sieta su žemdirbiškomis tradicijomis ir žymėjo visų lauko darbų pabaigą. Nors pati šventė kilusi iš krikščioniškos tradicijos ir minima bažnyčiose, kaimo papročiai buvo artimi pagoniškai pasaulėvokai. Pavyzdžiui, kai kur, dėkodami už gerą derlių, kepdavo juodą gaidį. Ši diena žymėjo ir ganiavos pabaigą. Yra posakis: “Jurgis tvartus aidaro, o Martynas uždaro.” Bet jei oras būdavo pakankamai šiltas, gyvulių ginti į tvartus šeimininkai neskubėdavo. Tuomet piemenys vesdavo baltą ožį aplink baltą beržą tikėdami, kad taip greičiau prišauks žiemą. Taigi po Šv. Martyno žemės judinti buvo nevalia. Šią dieną atsiskaitydavo su samdiniais ir kaimo samdomais darbininkais – kalviu bei kerdžiumi.
Germanų kultūros šalyse Šv. Martyno diena švenčiama iki šių dienų. Vokietijoje vyksta eisenos su žibintais, dainuojamos dainos apie Šv. Martyną, kepami ir vaikams dovanojami saldūs „Martyno rageliai”, kepama žąsis – pagrindinis šventės patiekalas. Prancūzijoje ši šventė taip pat labai svarbi, nes Šv. Martynas buvo Tūro vyskupas. Šv. Martyno laikotarpiu pradedamas ragauti ir naujas vynas. Austrijoje, Šveicarijoje, Skandinavijoje taip pat rengiamos eisenos su žibintais, kepamos žąsys, kai kur vyksta ir vyno šventės, prisimenama ir pasakojama legenda apie Šv. Martyną.
Legenda apie Šv.Martyną
Senų senovėje gyveno romėnų karys, vardu Martynas. Jis buvo stiprus ir narsus, apsitaisęs geležiniais šarvais, apsiginklavęs kalaviju. Bet jo širdis buvo minkšta kaip duonos pluta – visiems gailesčio turėjo, ypač vargšeliams ir elgetoms.
Vieną sykį, šalčiu alsuojant žiemos vakarui, ant savo eikliojo žirgo Martynas jojo pro miestelį. Siautė pūga, vėjas sniegą žėrė tiesiai į veidą. Žiūri jis – prie kelio stovi žmogus – plikas, vos ant kojų laikosi, dreba kaip epušės lapas. Nei apdaro, nei pastogės, tik rankas iškėlęs pagalbos šaukiasi.
Martynas sustojo. Ką daryti? Nusiėmė jis savo šiltą apsiaustą, perkirto kalaviju pusiau ir viena puse apdengė tą vargšą žmogų, kad bent kiek nuo šalčio apsigintų.
Tą naktį, kai Martynas užmigo, sapne jam pasirodė pats Viešpats Kristus. Jis buvo apsisiautęs ta pačia puse apsiausto, kurią Martynas buvo davęs elgetai. Ir tarė Kristus švelniu balsu:
„Martynas mane apdengė, kai šalau. Nors dar nekrikštytas, bet širdis jo šventa.“
Atsikėlė Martynas rytą, ašarą nubraukė – suprato, jog nebenori daugiau kariauti. Atsisakė ginklų, pasikrikštijo ir tapo Dievo tarnu.
Paveikslas, pavadintas „Šventojo Martyno labdara“ (pranc. La charité de saint Martin). Autorius Louis Anselme Longa.
Šv.Martyno simboliai ir antroposofinė prasmė
Valdorfo pedagogikos pradininkas R.Šteineris sako, kad Šv.Martyno legenda – tai alegorija apie dvasinį žmogaus vystymąsi ir kvietimas į asmeninį patyrimą. Martyno dalijimasis apsiaustu su vargšu ir vėlesnis sapnas yra alegorija, rodanti, kaip žmogus turi atsiverti dvasiniam pasauliui. Martynas ir vargšas čia simbolizuoja du žmogaus aspektus – materialųjį (sėkmingas karys Martynas) ir dvasinį (užmirštas, stokojantis vargšas). Padalijant apsiaustą užmezgama materialaus ir dvasinio prado bendrystė, padedamas pamatas balansui tarp šių jėgų. Taigi esame kviečiami pripažinti bei gerbti dvasinę realybę (atiduoti pusę apsiausto) ir toliau gyventi savo gyvenimą, bet jau kitaip – protą, jausmus ir valią naudodami dvasiniam augimui. Martynas neatmeta savo individualumo, bet jį pašvenčia. Jis tampa kariu, kuris kovoja ne dėl žemiškų tikslų, o dėl dvasinių.
Kita vertus reikšmingas šios šventės aspektas – atsigręžimas į savo artimą, pasidalinimas tuo, ką turime. Esame kviečiami pamatyti dvasinę kibirkštį kitame žmoguje, įžvelgti tai, kas mus vienija. R.Šteineris rašo: „Tikrasis moralumas – tas, kuris iš tiesų glūdi žmogaus individualybėje – gėrį kuria iš domėjimosi kitu žmogumi, iš to, kad galime jausti tai, ką jaučia kiti, tarsi tai būtų mūsų pačių jausmai. O nemoralumas prasideda ten, kur žmogus užsisklendžia, kur nebejaučia to, ką jaučia kiti.“ R.Šteineris GA 221
Antroji labai svarbi linija – žemės, gamtos gyvenimas, kuris ir yra labiausiai atspindimas senose lietuviškose tradicijose. R. Šteineris teigė, kad materijos priežastis glūdi idėjų – dvasiniame – pasaulyje. Taigi visas materialus gamtos gyvenimas kuriamas dvasinės prigimties esybių, kurias R. Šteineris pavadino elementariosiomis būtybėmis. Šių būtybių įvaizdžius dažnai sutinkame pasakose – tai nykštukai, elfai, undinės. Žiemos metu, kai visas žemės gyvenimas persikelia į požemius, galime mąstyti apie žemės elemento būtybes – nykštukus. Nors išorėje gamta atrodo mirusi, po žeme vyksta svarbūs nejuntami ir neregimi transformaciniai procesai, be kurių negalėtų sudygti sėklos – pats brangiausias mūsų turtas.
Kaip švenčiama Šv.Martyno diena Valdorfo darželiuose?
Šv.Martyno šventė Valdorfo darželiuose yra siejama su vidinės ugnies, įsižiebusios per Mykolines, saugojimu ir pasidalinimu su tais, kurie – galbūt – šiuo metu jos stokoja. Tad Šv.Martyno diena yra gavusi Žibintų šventės pavadinimą. Ši idėja išpildoma su vaikais gaminant žibintus, rengiant žibintų eisenas vakare. Paprastai į šias eisenas susirenka visa darželio ar mokyklos bendruomenė, degamas laužas, prisimenama Šv.Martyno legenda, dainuojamos dainos apie šviesą, žibintus, pasidalinimą šviesa. Šventės leitmotyvas – dalinantis šviesa, jos ne mažėja, o daugėja.
Žibintų šventės laikotarpiu dėmesys kreipiamas į dosnumą, gebėjimą pasidalinti, drąsą, bendrystę. Taip pat žaidžiami žaidimai ir sekamos pasakos apie nykštukus, perduodant žinią, kad žiemą, kai visa aplinkui atrodo sustingę, kai nėra žolės ir gėlių, po žeme tarpsta gyvybė.
IDĖJOS ŽIBINTŲ ŠVENTEI NAMUOSE
Pasigaminkite žvakidę.
Tegu gyvos ugnies šviesa vakarais glosto akis ir šildo širdis, lai primena, kad dalindamiesi savo šviesa, ją dauginame. Pirmiausiai nusiliekite šiltų spalvų akvarelę. Liedami ant šlapio popieriaus patirsite ir nuostabą – spalvos liesis kurdamos savo raštus. Išdžiūvusią akvarelę ištepkite aliejumi, kad lapas taptų permatomas, iš jo lankstykite žvakidę.
Savo namuose įkurdinkite nykštukų šeimyną.
Bus smagu kartu su vaikais pasivaikščioti miške ir prisirinkti tinkamų pagaliukų. Vyresnieji galės patys juos nusidrožti, o spalvinti kepuraites patiks ir patiems mažiausiems.
Pasidalinkite stebuklu.
Kartu su vaikais prisirinkite akmenukų, nuplaukite, išdžiovinkite ir papuoškite piešiniais. Neškite akmenukus į viešas erdves, palikite stotelėje, parke prie suoliuko, ten, kur jie džiugins juos suradusius.
