Artinasi viduržiemis – žvarbus, šaltas, bet jau šviesesnis metas. Tad pats laikas pakalbėti apie šilumą. Antroposofiniu požiūriu šiluma suprantama plačiau nei fizinė temperatūra. Tai gyvybinė jėga, jungianti vaiko kūną, jausmus ir valią. Rudolfas Šteineris pabrėžė, kad mažas vaikas dar neturi brandžios termoreguliacijos – jo gyvybinės jėgos skiriamos augimo, organų formavimosi ir „įsikūnijimo“ procesams. Todėl pirmajame septynmetyje, kai kūnas auga itin sparčiai, o vaiko gebėjimas palaikyti šilumą dar nėra pakankamas, svarbu pasirūpinti įvairiais šilumos aspektais: optimalia fizine temperatūra (vaikui turi būti nešalta, bet ir ne per karšta), jaukia, „šilta”, estetiška aplinka, emocine šiluma, lydinčią vaiko ir suaugusiojo santykį, dvasine šiluma – veiksmų prasmingumu, mažais ritualais, neskuba. Svarbu prisiminti, kad augimui reikia daug jėgų, o šaltis jas labai greitai eikvoja. Be to, mažam vaikui šiluma reikalinga ne tik fiziniam augimui. Valdorfo pedagogikoje teigiama, kad ji reikalinga ir pažinimui, ir vėlesniam emociniam brandumui. Jei vaikas auga fiziškai ir emociškai šiltoje aplinkoje ir yra tinkamai aprengtas, jis gali būti smalsus, pasitikintis pasauliu, atviras tyrinėjimui ir pažinimui, o jo gyvybinės jėgos vėliau gyvenime transformuojasi į emocinį šiltumą ir moralinį atsparumą. Šiluma, kuria pasirūpina suaugusieji, tampa tuo nematomu apvalkalu, kuris leidžia vaikui jaustis saugiam ir augti savo tempu.
Nėra blogo oro
Kai vaikui šilta, jis gali judėti laisvai, ramiai reiškia emocijas, jo imuninė sistema yra stipresnė, o pasaulis patiriamas kaip saugi vieta. Antroposofinės medicinos gydytojai Michaela Glöckler ir Wolfgang Goebel (knygos „Padėkime augti” autoriai) rašo, kad vaiko gebėjimas palaikyti šilumą yra brandos ženklas, kuris dar tik formuojasi. Taigi Valdorfo darželyje šilumai skiriama daug dėmesio. Ji kuriama ne tik natūraliomis aplinkos ar drabužių medžiagomis, šiltais interjero atspalviais, bet ir ritmu, pasikartojančiais ritualais, ramiu suaugusiojo buvimu.
Žiemą ypatingas dėmesys skiriamas kūno centrui – pilvui, nugarai, pėdoms. Natūralių medžiagų drabužiai, vilnonės kojinės, sluoksniavimas leidžia vaikui būti lauke, judėti ir patirti gamtą. Pats įvertinti, ar jam nėra per šalta, vaikas dar tik mokosi. Dažnai vaikai atsisako rengtis šilčiau ne dėl to, kad yra pakankamai šilta, o todėl, kad nepatogu arba šiltesnis drabužis nėra toks patrauklus. Tad, jei vaikas dažnai serga, yra vangus ar greitai pavargsta, verta pirmiausia įvertinti ar jam pakanka šilumos. Šaltos pėdos ir pilvo sritis yra simptomai, į kuriuos verta pirmiausia atkreipti dėmesį. Antroposofinės medicinos požiūriu būtent šaltis gali lemti virškinimo, imuninės sistemos ir net miego sutrikimus.
• Renkime vaiką sluoksniais
Keli plonesni drabužių sluoksniai iš natūralių medžiagų (vilna, vilna su šilku, medvilnė) geriau sulaiko šilumą nei vienas storas drabužis. Sluoksnius lengva pritaikyti pagal vaiko aktyvumą. Pirmajam, besiliečiančiam prie kūno sluoksniui tinkamiausia gryna, švelni vilna arba vilnos ir šilko mišinys. Antrajam sluoksniui tinkama ta pati vilna ar medvilnė. O išorinis sluoksnis turėtų būti saugantis nuo vėjo ir drėgmės iš kokybiškų, šiuolaikinių medžiagų.
• Šildykime kūno centrą
Antroposofinės medicinos požiūriu pilvas, juosmuo ir inkstų sritis laikomi „šilumos branduoliu“. Todėl svarbu, kad prie kūno besiliečiantys rūbeliai būtų tinkamo dydžio, ne per ankšti, ne per trumpi. Ties juosmeniu itin tinkamas papildomas šilumos sluoksnis. Viršutinis lauko drabužis taip pat turėtų būti ilgesnis, pilnai dengiantis juosmenį.
• Galva, rankos ir pėdos
Maži vaikai būtent per galvą ir galūnes pirmiausia netenka šilumos, todėl kepurė visada turėtų dengti ausis, pirštinės turėtų būti pakankamai didelės, kad nespaustų, tinkamiausios kojinės – iš vilnos, geriau kelios plonesnės.
• Stebėkime vaiką, ne tik temperatūrą
Šiltas sprandas, rausvi skruostai, judrumas rodo, kad vaikui šilta. Jei vaikas daug juda, yra sukaitęs, vieną drabužių sluoksnį galima nuimti, jei tampa vangus, irzlus ar rankos šaltos – ženklas, kad jam per vėsu. Žiemos oras stiprina vaiką, tik jei jis tinkamai aprengtas. Jei vaikas grįžta sušalęs, tai ženklas, kad kitą kartą reikalingas papildomas sluoksnis, nepatartina vaiko „grūdinti“.
• Šiltas maistas
Niekas geriau nesušildo, nei dubenėlis šiltos sriubos po žaidimų sniege! Žiemą ypatingai svarbu kasdien valgyti paprasto, šilto ir šildančio maisto – košės, sriubos, troškinio. Lėtai verdamas ar troškinamas maistas, kitaip nei neapdirbtas, reikalauja mažiau energijos jam suvirškinti. Maistą galima gardinti šildančiais prieskoniais: cinamonu, kardamonu, ciberžole. Žiemos mėnesiais gerti taip pat patariama šiltus gėrimus: arbatą, sultinį, šiltą prieskoniais pagardintą pieną, šiltesnį vandenį.
Šiltas santykis taip pat labai svarbus
Savo paskaitose apie žmogotyrą, kaip auklėjimo meno pagrindą, R.Šteineris sako: „Vaikas iki dantų kaitos yra vienas didelis jutimo organas, susijęs su visa savo aplinka. […] Jis suvokia viską, kas vyksta jo aplinkoje, perdirba tai savo viduje ir paverčia savo kūno, sielos ir dvasios medžiaga.” Suaugę, vaiku besirūpinantys žmonės – tėvai ir pedagogai – yra ne tik vaiko aplinkos formuotojai, bet ir neatsiejama tos aplinkos dalis. Maži vaikai mokosi mėgdžiodami, todėl šalia esančio suaugusiojo vidinė ramybė, susitelkimas, sąmoningumas, optimizmas ilgainiui tampa vidiniu vaiko žemėlapiu.
• Dėmesys
Tikras, nuoširdus dėmesys kuria šiltą, autentišką santykį. Kiekvienam vaikui labai svarbu būti pamatytam ir atlieptam. Be išankstinio vertinimo, įdėmiai stebint vaiko žaidimą, judėjimą, kalbą, galima matyti, kaip išsiskleidžia jo savitumas, autentiškas būdas būti, poreikiai, kurių vaikas tiesiogiai išsakyti dar negali. Antroposofiniu požiūriu vaikas „šyla“ per dėmesį ir santykį – per tai, kaip jis sutinkamas, girdimas ir priimamas kaip svarbus ir vertingas.
• Ritmas ir lėtumas
Lėtas veiksmas, ramus suaugusiojo tonas ir aiškus dienos ritmas padeda kurti saugią aplinką. Valdorfo pedagogikos požiūriu, mažas vaikas dar tik mokosi būti šiame pasaulyje, todėl jam būtina „šilta”, saugi, palaikanti aplinka, leidžianti šiam procesui vykti natūraliai, savo tempu. Tikėjimas, kad viskas ateina savo laiku, yra meilės veiksmas. Todėl svarbu vaiko neskubinti, vietoj „šalto” intelektualaus paaiškinimo, kaip veikia pasaulis, leisti tai jam pačiam patirti. Patirti džiaugsmą lėtame procese. Pastovus miego, valgymo ir buvimo lauke ritmas leidžia vaiko organizmui lengviau palaikyti vidinę pusiausvyrą. Beje, būtent reguliarus dienos ritmas padeda kūnui pačiam mokytis šilumos reguliacijos.
• „Šiltos” ribos
Vaikui būtinas šiltas, atidus ir meilus suaugusiųjų bendravimas. R.Šteineris tikėjo, kad vaikas „išgyvena save“ per suaugusiojo būseną – jei suaugusysis yra ramus, šiltas ir atidus, tai suteikia vaikui vidinį stabilumą. Aiškios, stabilios, suaugusiojo nubrėžtos ribos vaikui yra būtinos, nes leidžia jaustis saugiai ir jose veikti laisvai, tačiau labai svarbu, kad ribos būtų brėžiamos šiltai, iš vidaus, besirūpinant vaiko gerbūviu ir atliepiant jo poreikius.
• Pasaka – vakaro ritualas
Rytas ir vakaras dažnoje šeimoje yra ypatinga „karštoji zona”. Dažnai reikia paskubėti, daryti tai, ką reikia, o ne ko tuo metu norisi, ribas ir suaugusiems, ir vaikams brėžia išorinės aplinkos reikalavimai. Vakare skubos mažiau, tačiau labai svarbu, kad vaikas nueitų laiku miegoti, o tai irgi kelia įtampą. Vaikai labai jautriai reaguoja į skubą, nervingumą, konfliktus. Čia į pagalbą gali ateiti ritualai. Lėtas rengimasis, ramus balsas, švelnus prisilietimas, šilta arbata, vakarinė pasaka, apsikabinimai – tai taip pat „šildančios“ priemonės.
Pasaką prieš miegą padeda sukurti jaukią, intymią atmosferą, kurioje lengviau nurimti ir pasiruošti miegui. Galima užgesinti šviesas, užsidegti žvakelę, „pasikviesti” pasaką ar sugalvoti kažkokį kitą ritualą, kuris, kasdien kartojamas, padės vis greičiau nurimti. Jei suaugęs pasaką seka (ne skaito), ryšys tarp sekančiojo ir klausančiojo tampa betarpiškas: sekant galima susitikti akimis, paimti už rankos, būti išties kartu kiekvieną akimirką – tai vakaro ritualui suteiks papildomos šilumos. Labai svarbu ramus, pasitikintis tonas, natūralios intonacijos, tylesnis, lėtas kalbėjimas, kai balsas, o su juo ir pasaka, eina ne iš gerklės, o iš diafragmos, net dar giliau – tarsi iš pačios žemės. Vaikai dažnai prašo sekti tą pačią pasaką kelis kartus iš eilės – ta reiškia, kad būtent šita pasaka šiuo metu yra tas maistas, kuris reikalingas vaiko sielai.
Valdorfo darželiuose dažnai pasakų tematika derinama prie metų ritmo. Mykolinių laikotarpiu sekamos pasakos apie jaunikaitį, nugalintį slibiną, Žibintų laikotarpiu – apie nykštukus. Po Kalėdų, kai pasaulį nušviečia Didžioji šviesa, sakoma, su sniegu į žemę ima leistis dorybės. Tad šį laikotarpį ir pradedame pasakomis apie dorybes – pasiaukojimą, teisingumą, meilę, kantrybę, priėmimą. Tai gali būti Brolių Grimų „Žąsininkė”, „Žąsininkė prie šulinio”, „Laimingasis Ansas”, lietuvių liaudies „Šalčio dovanos”. Svarbu pažymėti, kad Valdorfo pedagogikoje pasakos traktuojamos kaip tautų sapnai, kuriais perduodamos žinios apie sielos kelionės dėsningumus, todėl darželių mokytojos aiškiasi pasakų simbolius, stengiasi intelektualiai suprasti tai, ką vaikams perduoda per pasakos vaizdinius. O vaikas per pasakas gali patirti, kad visi sunkumai yra įveikiami ir reikalingi (šis patyrimas reikalingas ir paties vaiko savireguliacijai bei emociniam atsparumui), kad gėris visada nugali (taip formuojasi vidinis šilumos rezervas ir moralinis stuburas), kad visada kažkas padeda (vadinasi, saugu bandyti ir tyrinėti, net jei yra nesėkmės galimybė). Be to, patiria gyvą šiltą suaugusiojo dėmesį.
REKOMENDUOJAME:
Wolfgang Goebel, Michaela Glöckler „PADĖKIME AUGTI. Sveikas ir saugus vaikas nuo kūdikystės iki brandos“