Antrasis mokslo metų pusmetis Lietuvos Valdorfo darželiuose ne toks gausus šventėmis kaip pirmasis. Retai kada švenčiamos Sekminės ar Joninės, dažniausiai kukliai pažymimos Užgavėnės, tad lieka dvi žymios antrojo pusmečio šventės: Velykos ir išleistuvės. Šiame naujienlaiškio numeryje norėtume išskleisti Velykų šventę, kuri pamažu virsta gražia pavasario, šilumos grįžimo, susitikimų švente. Vis tik antroposofija ir Valdorfo pedagogika siūlo prisiminti šios šventės dvasinę prasmę.
Laikas Žemei prabusti
Senovės lietuvių Velykos buvo glaudžiai susijusios ne tik su krikščionybe, bet ir su daug senesnėmis – pagoniškomis – pavasario atgimimo apeigomis. Tai buvo gamtos pabudimo, saulės sugrįžimo ir gyvybės atsinaujinimo šventė. Vašku marginami, skutinėjami ir natūraliais augaliniais dažais dažomi kiaušiniai simbolizavo gyvybę, pasaulio pradžią (anot vienos iš legendų, pasaulio pradžia buvęs kiaušinis). Margučiai buvo ridenami, kad javai gerai riedėtų (augtų). Nors šiandien labiau žinomas Velykų zuikis, Lietuvoje seniau minėta Velykų bobutė – mitinė būtybė, kuri vaikams atneša margučius. Dažna Velykų pramoga supimasis sūpynėse esą padeda linams geriau augti. Kai kur ugnyje degintos senos šluotos ar šiaudai, simboliškai sudeginant žiemą. Taip pat buvo ir daug triukšmaujama siekiant išvaryti blogasias dvasias, pažadinti žemę. Tikėta, kad anksti Velykų rytą reikia nusiprausti tekančiu vandeniu – būsi sveikas visus metus.
Krikščioniškos Velykų tradicijos
Velykoms ruošiamasi visą Gavėnios laikotarpį – keturiasdešimt dienų iki kulminacijos, bet pati intensyviausia – paskutinė savaitė prieš šventę. Verbų sekmadienį į bažnyčią nešamos verbos, kur jos šventinamos ir kabinamos namuose, kad saugotų nuo ligų ir kitų nelaimių. Anksčiau didįjį ketvirtadienį buvo tvarkomi namai, plaunami suolai, grindys, tačiau dabar tvarkymuisi nėra skiriama ypatinga diena. Didysis penktadienis – rimties diena – laikas pasninkui. Šią dieną nėra švenčiamos mišios, vietoj jų buriamasi Kristaus kančios liturgijai.
Vienas svarbiausių liturginių momentų – Velyknakčio pamaldos. Per Velyknaktį šventinama ugnis, uždegama Velykų žvakė, skelbiama, kad Kristus prisikėlė. Velykų rytą žmonės sveikinasi sakydami: „Kristus prisikėlė” ir atsakydami: „Iš tiesų prisikėlė”.
Antroposofija analizuoja Velykų mintį kaip vieną iš pagrindinių krikščionybės dvasinių idėjų. Velykos – tai Dvasios pergalė prieš mirtį, jos gali tapti ne tik išoriniu šventimu, bet ir vidine žmogaus patirtimi – savosios nemirtingos dvasios suvokimu.
Kada švenčiamos Velykos?
Velykų diena nėra fiksuota kalendoriuje. Velykos švenčiamos tuomet, kai svarbiausi ritmai, kuriais mes vadovaujamės savo gyvenime, „susitinka”: Saulė turi nukeliauti savo metų kelią nuo vieno pavasario lygiadienio iki kito. Tuomet mėnulio ciklas (mėnesio ritmas) turi pasiekti pilnaties laiką. Po jo ateina metas savaitės ritmui – laukiame sekmadienio. Galiausiai dienos ritme sulaukiame momento, skiriančio vieną dieną nuo kitos – vidurnakčio. Tik tuomet iš tiesų galima švęsti prisikėlimą.
Velykos Valdorfo darželyje
Laukdami Velykų su vaikais, susitelkiame ties perėjimu iš tamsos į šviesą (dienos ilgėja), iš žiemos į pavasarį. Palangės užsipildo sėjinukais, daigeliais, sužaliavusiais svogūnais.
Keletas esminių momentų:
Grūdų sėjimas. Vaikai, kartu su mokytojomis, lipdo molinius indelius. Kai indeliai išdegami, su žaidimais ir dainomis į juos pasėjami grūdai. Vaikai rūpinasi savo ir draugų sėjinukais: žiūri, ar pakankamai drėgmės, laisto, apipiurškia, stebi, kaip plyšę grūdeliai (nors keli jų tikrai lieka paviršiuje) išleidžia žalią daigą.
Duonos kepimas. Nepasėti grūdai keliauja ant mūsų stalo. Kartu su vaikais mokytojos gamina raugą, kuris labai neskaniai kvepia – tai bene svarbiausias požymis, kurį vaikai įsimena kaip niekad gerai. Tačiau kai mažomis ir didelėmis rankomis išminkyta duona atkeliauja iš virtuvės iškepta – ją lydintis kvapas yra neapsakomai malonus. Visi nori paragauti tuojau pat, tačiau neragaujame – duonai reikia pailsėti.
Vanduo iš šaltinio. Šventinę savaitę išleistuvininkai keliauja prie šaltinio parnešti vandens. Vaikai sako, kad tai – gyvybės vanduo, tačiau svarbiausia – ne magija. Svarbiausia jų, kaip darželio vyriausiųjų, prisidėjimas prie šventės ruošimo kažkuo ypatingu, patirtis, kad visas pasaulis šiuo metu tampa paliestas stebuklo.
Vakarienė. Penktadienio prieš Velykas vakaras – ypatingas. Atsikėlę vaikai pamato balta staltiese padengtą stalą, ant jo guli iškepta duona, ąsočiai su vandeniu. Mokytojos dainuodamos nuplauna vaikams rankas, susėdę prie stalo visi dėkoja už maistą, dalinasi duona su sviestu, geria šaltinio vandenį. Į namus kiekvienas išsineša lizdelį su margučiu ir indelį su sudygusiais kviečiais.
Mūsų rekomendacijos: Jei Velykoms dažote kiaušinius, tikėtina, kad lieka jų dėžutės. O jos gali tapti puikiu pagrindu pavasariniams rankdarbiams, todėl dalinamės keletu idėjų:
Indelis kiaušinukui / smiles.by.jacky – daug kūrybiškų idėjų veiklai su vaikais
Daugiau papuošimų / Sibster – idėjos rankdarbiams iš „atliekų“.
Pavasario gėlės / Mummy_and_my_three – gamtos įkvėpti rankdarbiai ir žaidimai.