Po šaltojo sezono chaoso – pūgų, šlapdribos, daugybės šiltų drabužių, vis pasimetančių pirštinių – norisi ir vėl patirti ramybę, apimančią tvarkingoje, švarioje erdvėje. Kartu su kovo mėnesiu ir ilgėjančiomis dienomis, į namus ir į mūsų širdis dvelkteli ypatingas pavasario vėjas, kviečiantis atverti langus susitvarkyti ir atsinaujinti. Visgi taip trokštama tvarka ne visada ranka pasiekiama. Bandymai susitvarkyti neretai tampa varginančia prievole. O jei būtų kitaip?
Trimatė tvarka Valdorfo grupėje
Valdorfo darželyje tvarką suvokiame kaip struktūrą, teikiančią saugumą ir padedančią ramiai tekėti rutinai. Ji apima visą grupės ir darželio erdvę, visus susitarimus ir vykstančius procesus, taip pat ir tai, kaip ir su kokiu nusiteikimu mes patys atliekame kasdienius veiksmus. Jei vaikai Valdorfo grupėje „siaučia“, tampa neramūs ar sunkiau susikaupia, mokytojai pirmiausia ieško, kur aplinkoje ar santykyje įsivėlė sumaištis. Pasitikrina, ar viskas tvarkinga keliais lygiais: daiktų ir erdvės; ritmo ir susitarimų; asmeninės suaugusiojo laikysenos. Kai šie trys lygiai dera tarpusavyje, vaikų elgesys tampa harmoningesnis, juk maži vaikai tarsi kempinės sugeria į save viską, su kuo susiduria. Todėl Valdorfo darželyje kuriama paprasta, estetiškai rami aplinka ir daug dėmesio skiriama mokytojų bendrystės, aiškių susitarimų kūrimui bei saviugdai.
Išorinė tvarka: daiktai ir erdvė
Fizinė aplinka – labiausiai matomas ir lengviausiai suprantamas tvarkos lygmuo. Tvarkinga aplinka yra tokia, kurioje gyvybinės jėgos tarpsta, o perteklius neblaško ir neužgožia. Tokios tvarkos tikslas nėra „gražus vaizdas“, svarbiausia – aiškumas.
Tvarka tėkmėje: procesai, ribos ir susitarimai
Antrasis tvarkos lygmuo – nematomas, bet itin svarbus: dienos ritmas, perėjimai tarp veiklų, ribos ir susitarimai. Čia svarbiausia yra aiškumas ir nuoseklumas. Aiškūs ir nuoseklūs susitarimai vaikui tampa tarsi vidiniu kompasu: jie suteikia saugumo, padeda orientuotis ir kuria pasitikėjimą.
Tvarka viduje: suaugusiojo nusiteikimas
Giliausias ir subtiliausias tvarkos lygmuo – suaugusiojo vidinis nusiteikimas. Vaikai itin jautriai reaguoja ne į tai, ką sakome, o kaip esame. Vidinis chaosas – įtampa, skuba, abejingumas, pervargimas – persiduoda vaikui. Rūpinimasis savimi – taip pat tvarkos dalis.
Iš tvarkos į chaosą ir atgal
Visada gyventi tvarkingoje erdvėje yra ne tik nerealu, bet ir nereikalinga. Didžiausią grėsmę tvarkai kelia – žinoma – laisvas kūrybinis žaidimas. Tuomet iš lentynų į grupės vidurį keliauja viskas, ką rankos pasiekia, pastalė virsta plėšiko lindyne, pabyra kamuoliukai ir kaštonai, o vieną žaidimą vis keičia kitas. Tvarkos išardymas, dekonstravimas yra labai svarbi kūrybiškumo dalis, todėl kiekvieną rytą kruopščiai ir apgalvotai sutvarkyta grupės fizinė erdvė pamažu virsta chaosu, kuris, laisvo žaidimo laikui pasibaigus, vėl tampa tvarka.
Iš tiesų laisvas žaidimas niekuo nesiskiria nuo kitų veiklų. Ruošdami pietus mes sujaukiame tobulą virtuvinio stalo ir spintelių harmoniją, net tvarkydamiesi pirmiausiai iškraustome lentynas, o paskui viską grąžiname į savo vietas. Šis dekonstrukcijos ir rekonstrukcijos procesas vaikams yra labai reikalingas, todėl svarbu juos įtraukti į tvarkymąsi tiek po žaidimo, tiek po akvarelės liejimo ar pyrago kepimo, nors atrodo, kad pagrindinė mokymosi dalis yra tas „viduriukas”, o pasiruošimas ir susitvarkymas – tiesiog neišvengiamas balastas, su kuriuo lengviau ir greičiau suaugę susidoroja be vaikų.
Kai apima tokia pagunda, verta prisiminti, kad visas procesas yra vertingas. Jo išgyvenimas nuo pradžios (pasiruošimo) iki pabaigos (susitvarkymo) vaiką įgalina, tenkina jo priklausymo poreikį (vaikas išgyvena „aš prisidedu, aš galiu”), teigiamai veikia gyvasties pojūtį, kuris leidžia patirti savo kūną ir jo procesus kaip visumą, pajusti, kad gyventi gera. Čia iškyla kitas svarbus klausimas – kaip užbaigti procesą? Kaip susitvarkyti kartu su vaikais?
Kaip susitvarkyti kartu su vaikais?
Į patį tvarkymąsi taip pat galima pasižiūrėti trimis lygmenimis: kaip daiktai ir jų vieta įkvepia tvarkytis, ar aiškūs mūsų susitarimai, ar matau bendro tvarkymosi prasmę?
Valdorfo darželio mokytojos itin mėgsta krepšius. Turbūt atkreipėte dėmesį, kad grupėje yra po krepšelį viskam: kriauklytėms, akmenukams, juostelėms, atskiri krepšeliai mažoms ir didelėms servetėlėms, atskiros lentynėlės miško ir naminiams gyvūnėliams. Toks išskirstymas leidžia iš tikrųjų išgyventi tvarkymosi procesą ir rezultatą. Susitvarkius pojūtis yra visai kitoks, nei dėžėje paslėpus netvarką. O iš ryto pradedant žaidimą aišku, kur kokių daiktų ieškoti. Tai mažiau akivaizdus, bet labai svarbus motyvas tvarkantis. Kiekvienas daiktas turi savo numylėtą vietą, ir vaikas ją žino!
Kitas svarbus žingsnis – tvarkytis kartu ir kantriai vesti vaiką per procesą. Paliepimas „susitvarkyk” vaikui nieko nereiškia. Turi būti aišku, ką daryti. Todėl pradėjusi tvarkytis mokytoja trimečiui paduos megztą triušiuką ir paprašys nunešti į gyvūnėlių lentyną, ūgtelėjusiam keturmečiui – kamuoliukų krepšį ir paprašys surinkti visus kamuoliukus, o šešiametį nukreips sutvarkyti lėlių namelį ir nuvalyti jame dulkes. Pati mokytoja taip pat tvarkysis: vienam padės sulankstyti medžiagas, kitam – paduos krepšelį, labai nenorintį tvarkytis vaiką už rankos nusives padėti į vietą knygelę. Beje, čia labai padeda ritmas ir susitarimas – tvarkomės visi ir visada tokiu pat metu (pasibaigus laisvo žaidimo laikui).
Neverta pamiršti ir to, kad vaikas visada yra “homo ludens” – žaidžiantis žmogus, tad sunkiomis akimirkomis galima pasitelkti žaismingumą: daiktai gali būti pašto siuntos, kurias reikia pristatyti į Žvėryną, Kauną ar Antarktidą, darbelius galima išparduoti darbelių parduotuvėje ar pasiūlyti sunešti į vietą pagalvėles užsidėjus ant nugaros tarsi sraigėms.
Nuoseklumas – tvarka procesuose
Labai svarbus dėmuo – tvarka procesuose. Darželyje, kaip ir namuose, procesai vyksta ramiai tada, kai visi žino, kokios šios erdvės taisyklės, kai šių taisyklių nuosekliai laikomasi. Kai susitarimai aiškūs, vaikas žino, ko tikėtis: kas bus, jei jis laikysis susitarimo, ir kas nutiks, jei jo nesilaikys. Tai mažina nerimą, nes pasaulis tampa nuspėjamesnis. Jei procesai neaiškūs, ribos bei susitarimai nuolat kinta, vaikai „prašo” pastovumo ir atramos aktyviau judėdami, triukšmaudami. Tad prie stalo mes niekada nesėdame nenusiplovę rankų, po žaidimo visada susitvarkome, o jei šiandien labai nėra ūpo, galima pasirinkti mažesnį, paprastesnį darbelį ar paprašyti draugo pagalbos, bet susitariame, kad šiame procese pagal galimybes dalyvauja visi.
Valdorfo pedagogikoje ribos dažnai apibūdinamos kaip „laikančios”. Jos ne slopina, o suteikia formą ir leidžia jaustis saugiai, todėl labai svarbu, kad jos būtų. Jei mes, suaugusieji, patys nuosekliai laikomės susitarimų ir ribų, vaikai tai perima natūraliai. Jei šiandien taisyklė galioja, o rytoj – ne, vaikas pasimeta, ima tikrinti ribas. Tai atrodo kaip „neklausymas“, tačiau iš tiesų tai yra bandymas suprasti: ar aš esu saugus?
Tvarka viduje – stipriausia atrama
Net ir geriausiai apgalvotos taisyklės praranda galią, jei suaugusysis pats gyvena nuolatiniame chaose, netiki tuo, ką daro. Kai suaugęs sugeba išlikti ramus, nuoseklus ir pagarbus, kai kasdien pats nori kažką išmokti, praplėsti savo ribas, vaikas gali augti pasitikėdamas savimi, kitu ir pasauliu. Taigi tai, su kokiu nusiteikimu mokytojai ar tėvai bendrauja su vaiku, dažnai daro didesnę įtaką, nei bet kuri ugdymo strategija.
Suaugusiojo vidinis nusiteikimas – tai ir jo požiūris į vaiką, save ir patį ugdymo procesą. Ar vaiką matau kaip augantį, besimokantį žmogų, ar kaip „problemą“, kurią reikia suvaldyti? Ar aš pats esu nuolat besimokantis ir tuo mėgaujuosi? Šie vidiniai atsakymai neišvengiamai atsispindi balse, žvilgsnyje, judesiuose ir net pauzėse. Kai suaugusysis viduje ramus, net ir sudėtingose situacijose jis geba išlikti orientuotas į ryšį, smalsus ir pasitikintis. Tuomet ir vaikas jaučiasi saugiai, gali patirti, kad klaidos nėra grėsmė santykiui – jos tampa augimo dalimi.
Verta prisiminti ir tai, kad už ribas, jų nustatymą ir laikymąsi visada atsakingas suaugęs. Ši atsakomybė yra ir turi būti vidinės tvarkos ašis. Jei vaikas kažko nesupranta, jei taisyklės pamirštamos, suaugę turi pasitikrinti, ar susitarimai aiškūs. Priminimas neturi būti bausmė, jis turi grąžinti vaiką į saugias ribas.
Ką galime padaryti namuose?
Vaikystėje tvarka nėra tikslas. Tai priemonė, padedanti kurti saugią, augimui palankią aplinką. Galbūt kaip tik dabar tinkamas laikas ne tiek siekti „daugiau tvarkos“, kiek panagrinėti, kur šiuo metu labiausiai trūksta aiškumo, kur ramybės ir paprastumo, o kur smalsumo ir žingeidumo. Tegu tvarka tampa ne įtampos, o ramybės šaltiniu – atrama, padedančia visai šeimai gyventi lėčiau, prasmingiau ir sąmoningiau.
Mažiau daiktų – daugiau žaidimo. Vaikui nereikia daug žaislų. Perteklius blaško ir apsunkina pasirinkimą. Reguliariai peržvelkite namuose esančius žaislus. Kiek žaislų vaikas realiai naudoja? Ar visi žaislai turi savo vietą? Ar pakanka erdvės kūrybiškumui (tuščių grindų, palangių, stalviršių)? Palikite tuos žaislus, kurie įkvepia vaiką žaisti, o likusius galite kuriam laikui padėti „pailsėti“.
Kiekvienas daiktas turi savo vietą. Aiškios, pastovios daiktų vietos suteikia vaikui saugumo. Geriausia, kai jos matomos ir lengvai pasiekiamos. Krepšiai, medinės dėžės ar audinio maišeliai padeda palaikyti tvarką be papildomų paaiškinimų.
Tvarkymasis kaip dienos ritmo dalis. Kuo mažesnis vaikas, tuo svarbesnis ritmas. Panašiu metu vykstantys pagrindiniai dienos įvykiai (kėlimasis, valgymas, poilsis) padeda vaikui orientuotis laike ir nurimti. Kai tvarkymasis tampa pasikartojančiu ritualu – po žaidimo, prieš vakarienę ar prieš miegą – vaikas jį priima natūraliai. Padeda ramus tempas, trumpa dainelė ar kartu atliekamas veiksmas.
Nuoseklios, „laikančios“ ribos. Užduokite sau klausimus: ar susitarimai su vaikais yra aiškūs ir suprantami? Ar ribos ir susitarimai yra nuoseklūs? Ar namų ritmas padeda nurimti ne tik vaikams, bet ir tėvams? Geriau mažiau, bet aiškių ir pastovių susitarimų. Kai vaikas žino, ko tikėtis, jam nebereikia nuolat tikrinti ribų savo elgesiu.
Švelnūs perėjimai. Prieš keičiant veiklą verta iš anksto perspėti: „Dar truputį pažaisi ir eisime valgyti.“ Tai padeda vaikui pasiruošti pokyčiui. Apgalvodami dienotvarkę, perėjimams iš vienos veiklos į kitą palikite daugiau laiko.
Vidinė tvarka. Vaikai mokosi stebėdami. Jūsų judesiai, tonas ir nuotaika veikia labiau nei žodžiai. Dažniau sustokite ir paklauskite savęs: koks mano vidinis tempas šiandien? Ar aš pats tikiu tuo, ką bandau perteikti vaikui?
Mūsų rekomendacijos:
tietjenhome krepšelių mylėtoja; kurianti gyvybingas, tvarias namų organizavimo sistemas
urte.viskas.tvarkoj Tvarkymosi paslaugos ir konsultacijos