Vilma Grigienė, Valdorfo pedagogikos darželio mokytoja
Valdorfo pedagogikoje laisvas spontaniškas vaikų žaidimas yra labai svarbi, sveikai vaiko raidai būtina veikla, jam skiriama pakankamai laiko ir dėmesio kiekvieną dieną. Bet šiuolaikiniam, intelektualiam, efektyviam žmogui gali kilti klausimas, kiek prasminga yra tokia veikla? Ar vaikai nešvaisto savo laiko tiesiog žaisdami? Tad pasigilinkime, ką galime vadinti laisvu spontanišku žaidimu, ir kodėl jis vaikams toks svarbus?
Žaidimas yra būdingas ne tik žmonėms, bet ir kitiems žinduoliams. Jų žaidimą, kaip ir mažų vaikų žaidimą, lemia instinktai, poreikis tyrinėti aplinką, kurioje gyvena. Nyderlandų istorikas, kultūros teoretikas J.Huizinga savo veikale „Homo Ludens“ (Žaidžiantis žmogus) lygina mažų šuniukų ir vaikų žaidimą: „Jie (šuniukai) kviečia vienas kitą žaisti tam tikrais gestais ar tam tikru elgesiu. Jie laikosi taisyklių – negalima kąsti, ar bent jau negalima stipriai kąsti savo broliui ar sesei į ausį. Jie apsimeta, kad yra siaubingai įpykę. Ir – tai svarbiausia – šie veiksmai jiems teikia daug džiaugsmo.“ Juk taip žaidžia ir maži vaikai! Šis palyginimas atskleidžia žaidimo kaip fenomeno universalumą. Analizuodamas mitą, ritualus, žmogaus gebėjimą juoktis ir būti rimtam, civilizacijos bruožus, mokslininkas žaidimą priskiria tam tikrai pirmapradystei: „Mite ir ritualuose yra užgimę šiuolaikinės civilizacijos fenomenai: teisė ir tvarka, komercija ir pelnas, amatai ir menas, poezija, žinios ir išmintis. Ir visa tai įsišakniję pirmapradėje žaidimo dirvoje.“
Vaikų – kitaip nei gyvūnų – žaidimai jiems augant plėtojasi, tampa vis sudėtingesni, tenkinantys įvairius vaikų ugdymosi poreikius. Todėl žaidimą galima apibūdinti ir kaip vaikų būdą mokytis: žaisdamas vaikas tobulina savo motorinius įgūdžius, tyrinėja aplinką, mėgdžioja suaugusiųjų veiklą, fantazuoja, dalinasi idėjomis su kitais vaikais – įgyja ir plėtoja savo socialinius įgūdžius. Taigi žaidimas yra unikalus vaikystės fenomenas, kuris teikia vaikui malonumą, o tuo pačiu leidžia jam mokytis, pažinti aplinką ir pačiam konstruoti savo žinojimą. A.Juodaitytė straipsnyje „Žaidimas kaip vaiko kūrybos ir gyvenimo filosofija“ teigia, kad požiūris į savaiminį vaiko žaidimą kaip į nepakankamą ir reguliuojančio, vedančio suaugusiojo vaidmens jame būtinumą, remiasi nepagrįstais ir klaidingais įsitikinimais apie vaikų poreikius rezultatui ir sėkmei. „(…) suaugusiųjų reguliuojamos veiklos trukdo vaikams priimti reikšmingus sprendimus, atliepiančius tiems jų socialiniams, kultūriniams poreikiams, kuriuos suaugusieji ignoruoja, o ypač tokius, kaip vaikų noras linksmintis ir patirti malonumą (Schiller, 1999; Huizinga, 1992; Hesse, 2000). Teigiama, kad normatyvinis ugdytojų požiūris į vaiko veiklą, jau ikimokykliniame amžiuje gali atimti galimybę pačiam vaikui džiaugtis priimamais sprendimais bei patirti sėkmę.“ Autorė teigia, kad toks malonumo, kaip vaiko žaidimo ašies, ignoravimas, gali turėti neigiamos įtakos tolimesniam jo asmeniniam ir profesiniam gyvenimui. Taigi vaiko vystymuisi itin reikšmingas yra laisvas, suaugusio žmogaus neprimestas ir nestruktūruotas žaidimas, kuriame pats vaikas gali priimti sprendimus, tyrinėti aplinką, būti „čia ir dabar“, klysti, įgyti jam pačiam reikšmingos patirties, mokytis būti savimi ir drauge su kitais, o tuo pačiu džiaugtis savo veikla ir patirti malonumą dėl pačios veiklos.
J.Piaget monografijoje „Vaiko pasaulėvoka“ nagrinėja vaiko mąstymo ypatumus. Jis nurodo, kad vaiko mąstymas iš esmės skiriasi nuo suaugusiųjų mąstymo. Jam yra būdinga magija (įsitikinimas, kad visa kam galima daryti įtaką), egocentrizmas (vaikas suvokia save kaip visa ko centrą), animizmas (vaikas suvokia visus daiktus ir reiškinius kaip gyvus), artificializmas (visa ką vaikas suvokia kaip žmogaus pagamintą). Šie bruožai ima nykti apie 7-8 metus, pasikeitus vaiko galvosenai. J.Piaget pažymi, kad „suaugusiųjų mokymas negali atverti vaikui akių“, o maginis pasaulio pažinimas ima nykti tik tuomet, kai vaikas yra „pats pasiruošęs atsisakyti savo nuostatų”. Taigi galima teigti, kad laisvas žaidimas, kuriam būdinga ir magija, ir egocentrizmas, ir artificializmas ir animizmas yra labiausiai vaiko mąstymui tinkantis būdas mokytis.
Bostono universiteto profesorius P.Gray nurodo, kad žaidimas yra veikla, kuri: „1) laisvai pasirenkama ir laisvai kreipiama 2) remiasi vidine motyvacija 3) reguliuojama menamomis taisyklėmis 4) reikalauja įsitraukusio, aktyvaus, bet ne įsitempusio veikėjo.“ P.Gray pabrėžia, kad bet kokia veikla, kurios negalima laisvai pasirinkti ir kada panorėjus baigti, negali būti vadinama žaidimu, kitoks žaidimas nei laisvas ir spontaniškas tiesiog neegzistuoja. Žaidimas turi remtis vidine motyvacija, o ne noru pasiekti kažkokį tikslą, būti apdovanotam ar bet kokia kita išorine motyvacija. Kitaip tariant, žaidime priemonės yra svarbesnės už tikslą, ir žaidimas yra tikslas pats savaime. Žinoma, žaidimas gali turėti kažkokį tikslą, bet laisvo spontaniško žaidimo tikslas nebus priežastis žaisti /veikti. Malonumą žaidime teikia kažko darymas, bet ne padaryto objekto turėjimas. Net konkurenciniai žaidimai gali būti žaidimai, jei „prizas” nėra teikiantis daugiau naudos už patį žaidimą. Pateikdamas menamų taisyklių svarbą žaidimui P.Gray remiasi L.Vygotsky (1978) vaiko vystymosi teorija ir pabrėžia, kad žaidimui taisyklės yra būtinos. Pats sugalvodamas ir pasirinkdamas taisykles, vaikais išmoksta kontroliuoti savo impulsus užuot elgęsis spontaniškai ir atranda, kad impulsų valdymas gali teikti malonumą, o tai yra labai svarbu vaiko emocinei ir pažintinei raidai. Tačiau kita vertus žaidimas visada yra meta fizinis, jo realybė nėra tikrovė. Žaidimo nerealumas yra atsvara menamoms taisyklėms, kurių žaidėjai laisva valia įsipareigoja laikytis. Pasak P.Gray, žaidimas reikalauja iš žaidžiančiųjų maksimalaus įsitraukimo ir susikaupimo, tačiau būtent todėl, kad taisyklės yra menamos, pats žaidimas vystosi labiau vaizduotėje nei tikrovėje, jį galima laisvai pasirinkti, keisti ir bet kada baigti, žaidimas nekelia streso. Žaidėjai gali išbandyti įvairius elgesio ir veikimo modelius.
Kalbant apie optimalią vaiko raidą, dažnai yra vartojama „artimiausios plėtros zonos“ sąvoka (ang. zone of proximal development), kuri yra siejama su L.Vygotsky darbais. Tai zona, kurioje mokymosi procesas vyksta efektyviausiai. Kalbėdamas apie ikimokyklinio amžiaus vaikų žaidimą kaip artimiausios plėtros zoną, L.Vygotsky rašo: „Žaidimo ir raidos santykis yra toks pats, kaip mokymosi ir raidos. Žaidimo metu keičiasi vaiko poreikiai ir savimonė. Žaidimas yra vystymosi šaltinis, jis sukuria artimiausios plėtros zoną. Veikimas įsivaizduojamoje plotmėje, menamoje situacijoje, valingo ketinimo kūrimas, gyvenimo plano ir valingų ketinimų formavimas – visa tai galima stebėti žaidime, ir tai žaidimą pakelia į aukščiausią vystymosi lygmenį, ant bangos keteros, jis tampa vaiko raidos devintąja banga, kuri ramiai kyla iš pačių vandens gilumų.“
Neuropsichologijos tyrimai parodė, kad žaidimas yra toks pats pirminis procesas, kaip ir išlikimas, panika, geismas, reguliuojamas seniausios smegenų dalies, ir ši žaidimo pirmapradystė padeda vystytis sudėtingesnius procesus kontroliuojančioms smegenų dalims. Taigi žaidžiančio vaiko smegenyse vyksta procesai, kurie daro įtaką aukštesnių gebėjimų vystymuisi. Žaidime vaikas gali pranokti pats save, nes malonumas, kurį jam teikia žaidimas, veikia kaip vidinis motyvatorius. Vaikas tampa motyvuotas kažką daryti vardan bendro žaidimo, bendro tikslo. P.Hakkarainen veikale “Ikimokyklinio amžiaus vaiko raida: žaidimas ir savireguliacija” formuluoja vaizdų teiginį, kad žaidime vaikas mokosi pajungti savo norus bendram žaidimo tikslui, pamažu juda nuo „Aš“, „Man“ link „Mes“ ir „Mums”. Taip laisvas spontaniškas žaidimas pats savaime tampa erdve, kurioje vaikas gali atsisakyti savo ketinimų vardan žaidimo tikslo, vardan bendrystės, malonumo veikti. Žaidime vaikas gali suvokti savo veiksmus ir konstruoti savo asmenines prasmes, todėl žaidimas vaikui ir yra artimiausios plėtros zona. A.Juodaitytė, nagrinėdama laisvo spontaniško žaidimo sampratas įvairių mokslininkų tyrimuose teigia, kad laisvas spontaniškas žaidimas, kaip vidinės motyvacijos lemtas elgesys, gali būti pats svarbiausias pažintinės, socialinės ir kultūrinės vaiko adaptacijos visuomenėje procesas, padedantis jam tapti brandesniam.
Gray, P. The Value of a Play-Filled Childhood in Development of the Hunter Gatherer Individual.
Hakkarainen, P., Brėdikytė, M., Brandišauskienė, A., Sujetaitė-Volungevičienė, G. Ikimokyklinio amžiaus vaiko raida: žaidimas ir savireguliacija.
Huizinga, J. Homo Ludens: a Study of Play Element in Culture.
Juodaitytė, A., Malinauskienė, D., Šiaučiulienė, R. 2015. Žaidimas kaip vaiko kūrybos ir gyvenimo filosofija.
Piaget, J. Vaiko pasaulėvoka.
Vygotskis L.S. Vaiko raidos psichologija.