Vilma Grigienė, Valdorfo pedagogikos darželio pedagogė
Trečioji pojūčių grupė – aukštesnieji arba dvasios pojūčiai – intensyviausiai vystosi įžengus į paauglystę, trečiajame žmogaus septynmetyje. Tai – klausos, žodžio, minties ir kito žmogaus „Aš” pojūtis. Šių pojūčių vystymuisi labai svarbus pagarbus oponavimas paaugliui, diskusija kaip mokymosi būdas, bendravimo, švenčių kultūra, suaugusiųjų tarpusavio meilė ir meilė vaikui, puoselėjamas teisingumas. Tačiau nemažą įtaką daro ir vaikystės išgyvenimai, nes aukšesniųjų pojūčių pamatas yra gerai išsivystę žemesnieji – kūno – pojūčiai, kuriems Valdorfo darželiuose ir skiriamas didžiausias dėmesys.
Pusiausvyros pojūtis – klausos pojūčio pagrindas. Nepaisant to, kad klausos pojūtis intensyviausiai vystosi paauglystėje, labai svarbu, kad suaugusių kalbėsenos tempas ir pats pasakojimas atitiktų vaiko suvokimo galimybes nuo pat mažumės. Teigiamai pojūtį veikia dainavimas, muzikavimas, natūralios intonacijos ir, žinoma, gerai išvystytas pusiausvyros pojūtis, padedantis pajusti garsų ir tylos dermę.
Nuosavo judėjimo pojūtis – žodžio pojūčio pagrindas. Žodžio pojūtis mums padeda pajusti patį žodį, jo formą, išorinį pavidalą. Taip, kaip gerai įvaldytas judėjimas leidžia laisvę jausti kūnui, gerai įvaldytas žodžio pojūtis išlaisvina sielą. Šiuolaikinis neuromokslas taip pat teigia, kad gerai išlavinta smulkioji ir bendroji motorika skatina kalbos raidą, taigi kūno judesys ir sielos judesys žengia koja kojon.
Gyvasties pojūtis – minties pojūčio pagrindas. Minties pojūtis mums padeda suvokti mintis. Taigi besirūpindami prasminga veikla, procesų išgyvenimu nuo pradžios iki pabaigos, sąsajomis tarp savo žodžių ir veiksmų, kai vaikas yra mažas, t.y. puoselėdami jo gyvasties pojūtį darželyje, dedame pamatus minties suvokimui ir nuosekliam, prasmingam mąstymui ateityje.
Lytėjimo pojūtis – „Aš” pojūčio pagrindas. Vaikas, kurio lytėjimo pojūtis gerai išsivystęs, kuris gerai jaučiasi ribų pasaulyje ir per ribas išgyvena save, vėliau gali žengti už savo paties ribų ir susitikti su kitu žmogumi kaip su individualybe, pajusti jį tiesiogiai, susitikti su to žmogaus „Aš”, taip pat – suvokti esmę.
Taigi pojūčiai yra pasaulio – tiek apčiuopiamo, tiek ir nematerialaus – pažinimo įrankis. Kuo jautresni, kuo labiau išlavėję jie bus, tuo daugiau galimybių pažinti, orientuotis pasaulyje žmogus turės. Žinoma, vaikai, kaip ir visi žmonės, yra labai skirtingi, jų pojūčių potencialas taip pat yra skirtingas. Valdorfo darželių mokytojai kuria grupių erdves taip, kad pojūčiai turėtų kuo daugiau galimybių vystytis, tačiau gerbia kiekvieno vaiko individualumą, nes vaikas nėra tuščias lapas, į kurį galima rašyti ką tik nori. Kiekvienas vaikas turi savo istoriją, ir kiekviena istorija yra prasminga.