Ieva G. Iš „Miško“ grupės ir Neringa iš „Židinio“ grupės praeitų metų gegužę vykome į Austrijos Valdorfo darželį, įsikūrusį netoli Vienos, Schönau miestelyje. Darželis įsikūręs gamtoje, erdvioje parko teritorijoje, kur auga seni didžiuliai medžiai, senoviniame name, keliaaukštėje pilaitėje pasakiškais stogeliais ir langais iki pat žemės. Įstabu, kad aukščiausiame pilaitės bokštelyje gyvena Valdorfo mokyklos, įsikurusios šalia darželio, mokytojai.
Į Shönau Valdorfo darželį mudvi su kolege nuo tos vietos, kur apsistojome, kas rytą keliavome apie 1,5 km per laukus, sužaliavusiais želmenimis. Šalia keliuko daug alyvų krūmų apsipyliusių kvepiančiais žiedais. Tolėliau ūžia plentas, kuris veda į Vieną. Darbo diena prasideda. Įėjus į Shönau miestelį, kuriame yra sena ir didelė Valdorfo mokykla ir šalia mokyklos Valdorfo darželis, diena prasideda kvepiančiais kepiniais iš vietinės kepyklėlės ir čiulbančiais paukščiais. Iš autobuso išlipa būrys klegančių mokinių, kurie atvažiavo į Valdorfo mokyklą (kitos mokyklos tame miestelyje ir nėra).
Mudvi su kolege praeiname senovinį tiltuką, apaugusį vijoklinėmis rožėmis, ir atsirandame šalia senovinio nedidelio dvaro. Štai ir darželis. Jau pati aplinka: kiemas, tekantis upeliukas, namas, seni medžiai ir daug augalų, sukuria nuotaiką lyg patekus į pasaką, lyg pas močiutę, gyvenančią kaime. Name įsikūrusios 3 grupės, vaikai 3–7 metų amžiaus. Pasisveikiname su viena iš auklėtojų ir atradusios vietelę įsitaisome. Grupėje tylu ir jauku, auklėtoja tyliai niuniuoja ir ruošiasi akvarelės liejimui. Vaikai su tėvais atsisveikina rūbinėje ir vaikas ateina į grupę. Kiekviena diena turi savo ritmą: pirmadienis – akvarelės liejimas, antradienis – žygio diena, penktadienis – duonelės kepimo diena ir t.t. Atėjus laikui tvarkytis auklėtoja pradeda dainuoti tam skirtą dainelę ir visi imasi tvarkymosi. Tuo metu antra aulėtoja verda košę ir ruošia indus pusryčiams. Įprastai Valdorfo darželio grupėse yra virtuvėlė ir valgyti ruošia pačios auklėtojos su vaikais. Ilgas ir neskubus buvimas rate su visokiais ritualais ir žaidimais, kuriuos vaikai jau puikiai žino ir ramiai juose būna. Po rato žaidimo einame valgyti košės. Ir kaip buvo smagu kai susikibę už rankų padėkos dainelei išgirdome pažįstamą melodiją: „Ačiū tau, saulele, ačiū tau, žemele…“ , tik vokiškai. Prie stalo vėlgi neskubus maisto dalinimas, valgymas, šnekučiavimasis. Kas jau pavalgė ir nusinešė indus, grįžta į savo vietelę ir gali gauti dubenėlį su riešutukais, kuris keliauja ratu.
Lauke – nuostabus kiemas! Su įvairiais užkaboriukais, kurie taip ir žadina vaizduotę kūrybai. Vieną dieną per savaitę priešmokyklinukai į lauką išeina vėliau. Jie lieka grupėje ir su auklėtoja žaidžia įvairius užduočių žaidimus, turi savo sąsiuvinius, į kuriuos piešia jau pagal temą. Taip jie ruošiasi mokyklai.
Lauko metu viena auklėtoja verda sriubą pietums, kita būna su vaikais. Po lauko grįžę vaikai valgo sriubą su duona. Beveik visi vaikai duoną susilaužė gabaliukais ir susimetė į sriubos lėkštę. Aišku, kad mums kilo klausimas: ar čia, Austrijoje, taip įprasta, kad visi vaikai, o ir auklėtojos taip daro? Nusišypsojusios auklėtokos atsakė, kad tai nėra austrų paprotys, tiesiog vaikams taip smagu. Gal namie tėvai neleidžia, nes nemandagu, o mes darželyje leidžiam. Pavalgius pietus daugelį vaikų jau pasiima, kiti dar lieka ir eina klausyti pasakos, paskui vėl į kiemą. Darželis veikia iki 15–16 val. Įkvėpė auklėtojų ramybė, pasitikėjimas ir šiltumas. Ir dar lėtas buvimas. Kai išnyksta laikas ir lieka tik tai, kas vyksta dabar. Ir į dabar akimirką telpa visi vaikų poreikiai.
