Nors šilti orai šiemet neskubėjo ateiti, visi pojūčiai sako, kad vasara jau čia: nebesinori užsiimti darbeliais, žaisti rato žaidimų, vietoje jų knieti bėgti į lauką, kasti ilgiausius tunelius smėlynėje ir leistis į žygius kalvotais miškeliais. Kartu su vasara ateina ir dar vienų mokslo metų pabaiga.Taigi netrukus dar viena karta išleistuvininkų išeis pro rožių vartus į naują – mokyklos – pasaulį. O juos pakeis jau nekantraujantys prieš-išleistuvininkai. Kitąmet jie ruošis didžiam savo gyvenimo pokyčiui. Taigi šį tekstą skiriame jiems – rudenį tapsiantiems pirmokais ir išleistuvininkais.
Pasiruošęs eiti į mokyklą
Darželis ir mokykla – du visiškai skirtingi pasauliai, ir, norint žengti iš vieno į kitą, reikia turėti tam tikrų „super-galių”. Jos stebuklingai atsiranda su laiku, vaikams tiesiog žaidžiant, judant, laisvai tyrinėjant ir mezgant tarpusavio ryšius.
| Darželis | Mokykla |
| Mokytojas kuria aplinką, užmezga ir puoselėja ryšį su vaiku, veikia kaip mėgdžioti vertas žmogus. Vaikas mokosi mėgdžiodamas. | Mokytojas yra autoritetas, kuris perduoda žinias vaikui. Vaikas mokytoją priima su begaline simpatija ir mokosi tiesiogiai, vedamas simpatijos ir meilės savo mokytojui. |
| Vaikas beveik nuolat spontaniškai juda, laisvai renkasi veiklas, judėjimo būdus, žaidimus. Susikaupia trumpam. | Vaikas turi gebėti sėdėti suole, susikaupti ilgesniam laikui, taigi – valdyti savo kūną. Jam reikia išlavintos smulkiosios motorikos, akies-rankos koordinacijos, kad galėtų laikyti rašiklį, rašyti. |
| Mokytojas lydi vaiką kasdieniuose procesuose, padeda įgyti savarankiškumo įgūdžių, tarpininkauja kilus konfliktams. | Vaikas pats rūpinasi savo poreikiais ir daiktais, bendrauja su bendraamžiais, dalyvauja bendruose projektuose. Mokytojas atsakingas už mokymąsi. |
Vis dažniau yra įvardinama, kad mokėjimas skaityti ar skaičiuoti nebūtinai reiškia, jog vaikas pasiruošęs mokytis mokykloje. Juo labiau, jog Valdorfo darželyje vaikai nėra tikslingai to mokomi, veikiau atliepiamas natūralus jų smalsumas, jei domisi, klausia, nori sužinoti. Tad kyla klausimas, kaip sužinoti, ar tų „super-galių” jau pakanka, į ką kreipiamas dėmesys vertinant vaiko pasiruošimą mokyklai?
Septintaisiais gyvenimo metais keičiasi vaiko kūnas: ima kristi pieniniai dantys, prasikala antrieji krūminiai, ištįsta galūnės, atsiranda stuburo ir pėdos linkiai. Tai ženklai, kad vaiko gyvybinės jėgos jau gali būti naudojamos ne tik augimui ir kūno formavimuisi, bet ir valingai atminčiai, kryptingam mokymuisi. Taigi Valdorfo mokytojas įvertins: ar vaikas gali ranka per viršugalvį pasiekti ausį? Ar išryškėjęs stuburo linkis? Ar matomi kojų, rankų sąnariai? Ar išryškėję individualūs veido bruožai? Ar prasikalę antrieji krūminiai dantys?
Svarbu ir tai, kaip vaikas juda, kaip jaučiasi savo kūne. Tai rodo keturių bazinių pojūčių (lytėjimo, gyvasties, nuosavo judėjimo ir pusiausvyros) brandą. Ar gali pereiti buomu? Ar geba sugauti ir išmesti kamuolį? Šokinėti ant bet kurios vienos kojos? Eiti tiesdamas priešingą ranką-priešingą koją? Ar laiptais lipa statydamas kojas pražangiui? Ar geba juokauti? Ar jaučia ir gerbia savo bei kitų ribas? Ar geba pabūti vienas pats? Svarbi ir smulkioji motorika bei akies-rankos koordinacija: ar geba užrišti mazgą, užsisegti megztinį, užtraukti užtrauktuką, siūti, nerti pirštais?
Mokyklai pasirengęs vaikas jau lengviau ir greičiau atsiskiria nuo tėvų, lengviau valdo impulsus, susitaiko su nesėkme, gali palaukti savo eilės. Išleistuvininkai jau turi pakankamai vidinės motyvacijos ir gali ilgiau sukaupti dėmesį, jiems jau nebereikia tiek suaugusiojo priežiūros. Išleistuvininkų pasirengimas mokyklai atsispindi ir laisvame žaidime: jis tampa kūrybiškesnis, idėjos gali būti plėtojamos visą, o kartais net ir kitą dieną, į žaidimą įtraukiami kiti vaikai, nebūtinai geriausi draugai, o kartais – būna ir taip – išleistuvininkas vadovauja visos grupės žaidimui ir vadovauja taip, kad visiems būtų smagu, nes jis jau pradeda suvokti kitų vaikų poreikius ir jausmus. Atsiranda domėjimasis kitais vaikais, gebėjimas pasirūpinti mažesniais, natūrali atsakomybė už grupės taisyklių laikymąsi.
Paskutiniai metai darželyje
Nors Valdorfo darželiuose priešmokyklinukai ugdomi mišrioje grupėje, kartu su jaunesniais vaikais, paskutiniai metai darželyje yra ypatingi – vaikai pamažu atranda savo „super-galias”, gauna vis daugiau išbandymų, kurie ir džiugina, ir suteikia galimybių treniruotis, o mišraus amžiaus grupė suteikia šioms treniruotėms ypatingų galimybių.
Pareigos – išleistuvininkai darželyje turi pareigų. Jie mokosi atidėti savo norus, žaidimus ir padaryti tai, ką reikia: padengti stalą, padalinti maistą, sutvarkyti stalą po valgio. Kodėl tai svarbu? Pareigos padeda vaikui stiprinti savireguliacijos įgūdžius, emocinį atsparumą, įgyti įgūdžių, kurie įgalina pasirūpinti savimi ir kitais.
Žygiai – paskutiniai darželio metai atveria vartus į platesnį pasaulį. Išleistuvininkai keliauja į žygius kiekvieną savaitę vietoj pietų poilsio, kelis kartus eina į ilgus, visos dienos žygius, nuo pavasario atostogų kartu su metais jaunesniais vaikais eina į „pusiau ilgus” žygius, kuriuose pusryčiauja, o į darželį grįžta tik pietums. Metų pabaigoje laukia didysis išbandymas – dvi dienos stovykloje. Kodėl žygiai svarbūs? Visų pirma, gamta ir ilgesnės kelionės suteikia įvairiausių galimybių judėti (eiti lygiais šaligatviais ir nelygiais takeliais, bekele, lipti į kalnus ir leistis žemyn, laipioti į medžius, įveikti kliūtis ir t.t.), o išlavinta motorika, nuosavo kūno pajautimas ir įvaldymas susijęs su mąstymu, saviverte. Be to, žygiai suteikia daug galimybių tyrinėti, plėsti savo ribas, pildyti „patirčių banką”, stiprinti savireguliaciją, emocinį atsparumą, vaikai mokosi pasirūpinti savo daiktais, jausti nematomas ribas, plečia savo draugysčių ratą ir stiprina bendravimo įgūdžius susitikdami bendraamžius iš kitų grupių, mokosi atrasti savo vietą grupėje ranguodamiesi, žaisdami įvairius socialinius žaidimus, atlikdami mokytojų skiriamas užduotis.
Spektakliai – o taip, išleistuvininkai labai mėgsta spektaklius! Ilgai stebėję mokytojų ir vyresnių draugų rodomus spektaklius, paskutiniais metais vaikai dažnai patys imasi iniciatyvos. Vaidindami, organizuodami spektaklius su mokytojo pagalba ir patys laisvo žaidimo metu, vaikai mokosi papasakoti istoriją, sugalvoti, planuoti ir įgyvendinti savo sumanymą, rasti savo vietą grupėje, savo vaidmenį, režisuoti, priimti į vaidinimą kitus vaikus ir skirti vaidmenis jiems, išgyventi rodomos istorijos siužetą, herojų jausmus, gali juos pamatyti tarsi iš šono – stiprinti savo emocinį suvokimą, atsparumą. Didžiųjų darželio švenčių rodomų vaidinimų metu išleistuvininkai gali pasirinkti vaidmenį – tai proga saugiai, su mokytojo pagalba susitikti grupėje su savo norais ir nenorais, pamatyti bendrą paveikslą, bandyti susitarti, išgyventi galimą nusivylimą, o – galbūt – ir atrasti savyje jėgų prisiimti mažiau norimą vaidmenį tam, kad vaidinimas įvyktų. Kodėl tai svarbu? Vel galime kalbėti apie savireguliacijos, emocinio atsparumo stiprinimą, bendravimo įgūdžius, kritinio mąstymo, lyderystės užuomazgas.
Projektai – pakutiniais darželio metais išleistuvininkai daro savo metų darbą – namelį. Šis darbas vėlgi atveria galimybes išvystyti savo idėją ir ją įgyvendinti, ruoštis rašymui lavinant akies-rankos koordinaciją ir smulkiąją motoriką (drožiant, rišant mazgus, veriant siūlą į adatą, siuvinėjant, siuvant, veliant šapiuoju ir sausuoju būdu ir darant daugybę kitų veiksmų pirštais). Taip pat vaikai mokosi perprasti elementarias sekas ausdami ir keldami namelio sienas, įsitikina, kad klysti nėra baisu, mokosi pastebėti ir taisyti klaidas arba.. paversti klaidas naujais sumanymais.
Žaidimai ir kasdienybė – mišraus amžiaus grupė suteikia vyriausiems vaikams daugybę galimybių praplėsti savo socialinę kompetenciją pastebint ir pasirūpinant mažesniais vaikais, mokantis įsiklausyti į kitų vaikų poreikius ir rasti jiems vaidmenis bendrame žaidime, ieškant savo vietos grupėje, atrandant savo galimybes, gebėjimus, lyderystės sritis.
Skaitmeninė kompetencija Valdorfo darželyje
Svarbu žinoti, kad Valdorfo darželyje kiek kitaip, nei įprasta, vystoma skaitmeninė kompetencija. Grupėse nėra interaktyvių lentų, planšečių, net suaugusių žmonių (mokytojų ir tėvų) prašoma pasidėti telefonus ir visą dėmesį skirti vaikams. Ryšys su mokytojais ir tėvais, aktyvi veikla, spontaniškas aplinkos tyrinėjimas, nuolatinis „patirčių banko” pildymas, suaugusiųjų pavyzdys kviečia patirti tikrovę per pojūčius, nuolat patvirtina, kad tikrasis pasaulis yra įdomus, platus, kupinas atradimų, keliantis nuostabą ir vertas jame būti. Tai gali tapti pakankama atsvara virtualiai realybei ir technologijoms, kuriomis naudotis sąmoningai ir atsakingai reikia tam tikrų įgūdžių, vienas iš kurių – gebėjimas gyventi pilnavertį gyvenimą tikrovėje. Tai – svarbiausia Valdorfo vaikystės pedagogikos užduotis dedant pagrindus skaitmeninės kompetencijos ugdymui.
Visgi informacinio mąstymo pradmenis darželyje vaikai įgyja ir be technologijų: apsirengimas einant į lauką, girliandų vėrimas, stalo pusryčiams padengimas, dienos ritmo kortelių sukabinimas padeda atpažinti sekas, tvarkydamiesi vaikai mokosi rūšiavimo pagal tam tikrus požymius, budėdami – vykdyti kelių komandų seką, darydami savo „metų darbą” – namelį – projektuoja, planuoja ir įgyvendina savo sumanymą. Tiesiogiai su informacinėmis technologijomis dirbti vaikai mokosi mokykloje – tačiau ir ten didelis dėmesys skiriamas kritinio mąstymo lavinimui, mokymuisi vertinti informaciją, naudoti technologijas kaip įrankį, išliekant jų šeimininku.
Ką galite daryti namuose?
Pasirengimas mokyklai vyksta ne tik darželyje. Dalinamės keletu paprastų, bet labai svarbių dalykų, į ką verta atkreipti dėmesį namuose:
> Leiskite vaikui baigti, ką pradėjo. Šis teiginys skamba labai paprastai, bet kasdienybėje tai vienas sunkiausių dalykų – kai vaikas susierzina, verkia, tėvams labai dažnai kyla noras kuo greičiau pasiūlyti kažką, kas nuslopintų nusivylimą. Ir tai suprantama, šis impulsas kyla iš meilės, tačiau atima iš vaiko labai svarbius dalykus. Kai vaikui nepasiseka, kai norisi mesti tai, kas pradėta – vaikas susiduria su vidine įtampa tarp noro, įsivaizdavimo kaip turi būti ir realybės. Ir čia vaikas turi priimti sprendimą – pasiduoti ar bandyti dar kartą. Skubantis padėti suaugęs atima tą apsisprendimo galimybę, ir vaikas išmoksta: aš nesugebėsiu pats, man turi kažkas padėti. O atkaklumas išugdomas tik per patyrimą aš galiu pats.
Žinoma, nereikia vaiko palikti vieno, nereikia ignoruoti ašarų. Tačiau tarp buvimo kartu ir bandymo veikti už vaiką – didelis skirtumas. Būti šalia ir leisti vaikui pačiam surasti sprendimą, pabandyti dar kartą – labai svarbu ir vertinga. Vaikui svarbu žinoti, kad jo pastangos yra matomos. „Mačiau, kaip stengeisi, nors buvo nelengva” žymiai labiau padrąsina, nei įvertinimas „Tau taip gerai pavyko”.
> Kurkite ritmus namuose. Ritmas vaikui – lyg vidinis kompasas. Kai vaikas žino, ko tikėtis, jis mažiau nerimauja dėl to, kas bus toliau, todėl gali ramiai žaisti, mokytis, bendrauti. Kuriant saugų ritmą namuose itin svarbu skirti dėmesio pasikartojantiems, nuspėjamiems momentams, tokiems kaip bendri pusryčiai ar vakarienė, ėjimo miegoti ritualas. Artėjant mokyklai, ritmas namuose tampa dar svarbesnis, nes mokyklos ritmas bus griežtesnis ir mažiau lankstus nei darželio. Todėl verta jau vasarą palaipsniui derinti miego laiką prie tokio, koks bus rugsėjį. Verta pagalvoti ir apie dienos dalį po mokyklos. Vaikas gali grįžti pavargęs, perpildytas įspūdžių, kartais irzlus. Todėl reikės iškvėpimo: gal tiesiog žaidimo, gal tylos, gal pasivaikščiojimo gamtoje. Kuo aiškesnė ir nuspėjamesnė popietė, tuo lengviau vaikas atgaus jėgas. Mokyklos iššūkiai yra lengviau įveikiami, jei namuose ramu.
> Leiskite nuobodžiauti. Dažnai vos vaikui pasakius „nuobodu”, tėvams kyla impulsas užpildyti tą tuštumą, bet iš tiesų būtent nuobodulys skatina vaiko kūrybiškumą. Būtent ta nemaloni, neaiški akimirka, kai vaikas nežino, ką veikti, paskatina ieškoti sprendimų. Ir tai būna idėja, kurią vaikas sugalvojo pats. Ne ta, kurią pasiūlė paslaugus suaugęs. Taip stiprėja vaiko pasitikėjimas savimi ir savo jėgomis.
Valdorfo darželyje apie nuobodulį kalbame dažnai. Ypač su išleistuvininkų tėvais. Tai laikas, kai vaikas išgyvena natūralų fantazijos pokytį: senasis žaidimo būdas nebeveikia, o naujasis dar neatrastas. Darželyje paliekama laiko vaikui pačiam jį atrasti, o mokytojos pataria ir namuose neskubėti užpildyti šios nepatogios pauzės, nesiūlyti sprendimų iškart, leisti vaikui išbūti šiame neapibrėžtume. Tas momentas, kai vaikas pagaliau sugalvoja, ką veikti, yra vienas gražiausių ir svarbiausių šiame vaiko vystymosi laikotarpyje.
> Kaip kalbėti su vaiku apie mokyklą? Mokykla yra vienas didžiausių pokyčių vaiko ir tėvų gyvenime, todėl nenuostabu, kad kyla nerimo ir klausimų. Jei tėvai nerimauja dėl mokyklos pasirinkimo, dėl to, ar vaikas yra „pakankamai pasiruošęs”, ar „suspės paskui kitus” – vaikas tą nerimą jaus, net jei apie tai bus kalbama labai ramiai. Vaikai neįsiklauso į žodžių prasmę, jie jaučia suaugusiojo emocinę būseną. Todėl pirmasis žingsnis tėvams – suprasti savo būseną, pasidalinti savo nerimu, pavyzdžiui su darželio mokytoja. Nepamirškite – jūsų darželio mokytoja pažįsta jūsų vaiką geriau nei bet kas kitas už šeimos ribų. Jei turite abejonių dėl mokyklos pasirinkimo, dėl vaiko pasiruošimo, dėl to, kaip jam padėti šiame etape – pakalbėkite su ja.
Maži vaikai gyvena čia ir dabar. Ilgi paaiškinimai, pasikalbėjimai apie tai, „kas bus rugsėjį” jų gali ir nepasiekti. Tinkamiau minėti realias mokyklinio gyvenimo detales, tokias kaip: vaikai per pamokas sėdi suoluose, per pertraukas vaikai žaidžia, reikės neštis priešpiečių dėžutę. Venkite klausimų, kurie labiau svarbūs jums, o vaikams dar gal ir neiškilo, pavyzdžiui: „ar nerimauji dėl mokyklos?”
Tokie vaikų pasakymai kaip „nenoriu į mokyklą” arba „man bus liūdna be darželio” yra visiškai normalūs. Pokytis, net jei jis teigiamas, visada šiek tiek gąsdina. Neskubėkite raminti, neklauskite „kodėl„, nes vaikas dažnai pats nežino. Išgirskite vaiko nerimą ir liūdesį: „Tau tikrai patinka darželyje. Mokykloje bus truputį kitaip. Prisimeni, kai pirmą kartą atėjai į darželį? Pradžioje juk irgi buvo nedrąsu?” Vaikas, kurio jausmai priimami, jaučiasi saugiau, o saugus vaikas lengviau išgyvena pokyčius. Galite pasidalinti savo patirtimi. Prisiminkite: Kokia buvo jūsų pirma diena mokykloje? Kas jus džiugino? O kas galbūt iš pradžių gąsdino? Kas buvo kitaip, nei tikėjotės? Tai padės vaikui neužgniaužti savo jaudulio ir tuo pačiu suvokti, kad mokykla yra visų gyvenimo dalis. Tėvai ten irgi buvo.
Dauguma mokyklų pavasarį kviečia būsimus pirmokus ir tėvelius apsilankyti, susitikti, susipažinti su mokytojais. Svarbu atminti, kad mokyklos pasirinkimas yra ne vaiko, o tėvų sprendimas. Todėl geriau sakyti „šiandien eisime apžiūrėti mokyklos”, nei „šiandien eisime rinktis mokyklą”. Stebėkite, kaip vaikas jaučiasi mokyklos aplinkoje. Ar laisvai juda? Kaip užmezga kontaktą? Turbūt didžiausias vaiko nerimas prieš mokyklą – „ar turėsiu ten draugų?„ Todėl verta paminėti, kad visi vaikai mokykloje bus pirmą kartą, jiems taip pat gali būti nedrąsu.