Septynios mūsų darželio mokytojos Velykų atostogas praleido Šveicarijoje, Dornahe, kur vyko tarptautinė konferencija „Gerumas – stiprybė – meilė. Sėklos sveikam augimui.” Tai buvo puiki proga pamatyti ir pabūti Gėteanume – antroposofijos širdyje, susitikti su kolegomis iš viso pasaulio, sustiprinti Valdorfo pedagogikos mokytojui būtiną saviugdos suvokimą. Penkias informacijos bei patyrimų kupinas dienas klausėme paskaitų, diskutavome, dalyvavome darbo grupėse, o vakarais mėgavomės meniniais pasirodymais. Tad šiame naujienlaiškyje norime su jumis pasidalinti renginio akimirkomis.
Gėteanumas – kitokia erdvė
Važiuojant tramvajumi iš Bazelio, pro langus pasimato, regis, iš kalvų iškyla neįprastas gelžbetonio statinys – Gėteanumas. Įdomu, kad vieniems jis atrodo nepaprastai estetiškas, o kitiems – net pasibjaurėtinas. Kyla daug klausimų: kodėl pasirinktas betonas? Kodėl tokia industrinė medžiaga kelia kažkokio organiniško, besikeičiančio objekto įspūdį? Pats R.Šteineris teigė, kad Gėteanumo paskirtis ir nėra kelti estetinį pasigėrėjimą, o veikiau nešti architektūrinę žinią, kad net iš industrinės medžiagos sukurtas pastatas gali kelti nuolatinės metamorfozės įspūdį, būti toks pats nenuspėjamas, tekantis, nuolat besikeičiantis kaip gamta.
Viduje tėkmės ir nuolatinio kismo įspūdis dar labiau sustiprėja. Laiptai čia nėra tiesiog laiptai, jie siaurėja ir platėja, suspaudžia ir paleidža, neįmanoma jais tiesiog automatiškai lipti, norisi vis pasitikrinti – kur aš dabar esu? kur einu? kas bus toliau? Sienų spalvos ir dažymo būdas pojūčius dar labiau paaštrina. Langai taip pat nėra tiesiog langai: nėra vienodo ritmo, vieni – dideli ir gilūs, kiti – siauri, dar kiti – tarsi plyšiai, keistų formų, leidžiančių pajusti, kaip šviesa įvairiais kampais persmelkia erdvę, dėl to pilkos betoninės formos tampa kone skulptūriškos, nuolat kintančios, tarsi gyvos.
Tiek viduje, tiek išorėje pastato neįmanoma suvokti kaip visumos iš vieno taško, vienos perspektyvos, tik nuolat judant, einant aplink, kylant ir leidžiantis, keliaujant iš salės į salę, kur vis iš naujo tarsi sluoksnis po sluoksnio atsiveria vis kita „tiesa”. Būnant Gėteanume įdomu tyrinėti savo santykį su erdve apskritai, nes medžiagos tam – neišsemiami klodai.
Nuotraukų autorė Vilma Grigienė
Daugiau apie Geteanumą ir antroposofinę architektūrą mūsų spalio naujienlaiškyje – Aplinka kuri ugdo.
Susitikimai su kolegomis
Visgi smagiausia konferencijoje buvo susitikti tūkstantį kolegų iš viso pasaulio. Tūkstantį! Įdomu stebėti, ką valgo pusryčiams mokytojos iš tolimųjų rytų (užpilamus makaronus), Afrikos, Ispanijos (daug daug vaisių), girdėti įvairiausias kalbas, kurias kartais įmanoma suprasti, o kartais jos labiau primena į paukščių čiulbėjimą, dalintis savo patyrimais ir atradimais, kartu spręsti užduotis darbo grupėse. Gera jausti, kad kartais kvėpuojame vienu ritmu, turime susidurti su panašiomis problemomis – gimstamumas mažėja net Kinijoje, o dideliais atlyginimais negali pasigirti nė vienos šalies atstovai. Tačiau kartais pasidalinimai priversdavo krūptelėti: darželio mokytojos iš Afrikos valstybių pasakojo apie darbą su labai jaunais, įgūdžių ir atsakomybės stokojančiais tėvais, apie vaikus, kurie patys ateina į darželį visą naktį praleidę namie vieni, apie atvejus, kai mokytojai tenka nakvoti su vaiku darželyje nes… niekas neateina jo pasiimti.
Konferencijos dalyviai buvo paprašyti atsivežti ir po vieną ar kelis rankdarbius, kurie keliavo ant gausaus bendro stalo – juos buvo galima įsigyti. Rankdarbių buvo visokiausių – nuo šilkinių vaikiškų kostiumų persirengimui iki paprastučių vilnos drugelių. Daugumos mūsų atsivežtų rankdarbių keliai nėra žinomi, bet komplektas mažyčių darželio mamos Linos nertų servetėlių nukeliavo net į Braziliją. O štai miela mergina – mokytoja iš Nepalo – atsivežė visą lagaminą kolegių pagamintų žaisliukų, karolių, rankinių bei kitų rankdarbių – taip rinko lėšas savo darželiui. Taigi iš Nepalo ir į mūsų darželį atkeliavo miela spalvota avytė – kitokia, nei baltos jos sesės, drovi, nes iš kišenės išlenda tik tada, kai nutyla triukšmas, bet vis tiek labai norinti susipažinti su vaikais ir pasakoti jiems istorijas iš tolimų šalių.
Gairės saviugdai
Ne ką mažiau įdomi ir įkvepianti buvo ir darbinė konferencijos dalis. Savo knygoje „Kaip pasiekti aukštesniųjų pasaulių pažinimą” R.Šteineris mini septynias saviugdos sąlygas. Joms, kaip būtinoms pedagoginiame darbe, ir buvo skiriamas pagrindinis dėmesys. Jų esmę savitai, papildydami vienas kitą, atskleidė konferencijos lektoriai.
Rūpintis savo fizine ir dvasine sveikata.
Mąstymas, darbas, pareigų vykdymas eikvoja mūsų jėgas, o maloni veikla – skanus maistas, poilsis – jas atstato. Tarp šių dviejų krypčių vyksta nuolatinis, amžinas šokis – tol, kol viena ilgam neįsigali kitos sąskaita, esame sveiki. Galime stebėti šį šokį, pavargti ir pailsėti, bet nuolat mėginti būti tame, ką darome, sąmoningai, visu savimi, daryti mažiau, bet giliau, iš širdies, autentiškai, galime imtis daryti tokius sunkius dalykus, kad reikėtų kitų pagalbos, ir mokytis atsinaujinti, stiprinti meditacijos įgūdį, suvokdami, kad jėgų galime gauti ir iš dvasinio pasaulio.
Puoselėti santykį su kitu žmogumi.
Mes dažniausiai gyvename tarp dviejų polių – simpatijos ir antipatijos. Šiomis dviem jėgomis galime pasinaudoti turtindami savo santykius: jei kažkokio žmogaus nemėgstame, galime juo labiau domėtis, atidžiau klausytis, stebėti, smalsauti, o jei – atvirkščiai – žmogus mums labai patinka, galime pakviesti į šį santykį daugiau žmonių, plėsti savo ratą. Lektorė iš Pietų Amerikos dalinosi savo patirtimi apie darbą su vaikais ir jų mokytojomis Čilės lūšnynuose, kur kasdien vyksta susirėmimai tarp gaujų, prekiaujama narkotikais; pasakojo, kaip nuoširdus domėjimasis ir atsidavimas padeda net tokiomis sąlygomis sukurti vietą vaikams pasijusti saugiems ir žaisti, o mokytojams – susiburti, dalintis patirtimis ir įsikvėpti.
Suvokti, kad matoma ir nematoma yra vienodai tikra.
Mūsų mintys ir jausmai yra tokie pat svarbūs, kaip ir veiksmai, jie daro tokią pačią įtaką aplink esantiems. Tai įsisąmonindami ir rūpindamiesi savo vidine laikysena, vidiniu gyvenimu taip pat, kaip ir išoriniu, galime kurti vientisą, darnų buvimą.
Spręsti ir veikti su meile.
Ryžtas mums padeda priimti sprendimą ir veikti, tačiau greta stiprybės galime puoselėti įsiklausymą, savo motyvų supratimą. Mūsų vidinė stiprybė yra tarsi saulė, be kurios nebūtų gyvybės žemėje, tačiau kita vertus, vien tik saulė gali būti pražūtinga, jei nėra įsiklausymo, grįžtamojo ryšio – šešėlio, užuoglaudos – ar tikrai mūsų sprendimai ir veiksmai yra reikalingi, ar jie kyla iš meilės?
Dėkoti.
Sąmoningai puoselėjamas dėkingumas gali tapti gaivinančiu ir maitinančiu šaltiniu. Lektorė iš Kinijos pasidalino patirtimi apie dėkingumo dienoraštį, kurį sunkiu metu nusprendė rašyti jų darželio mokytojos. Tai buvo proga į gyvenimą ir sunkumus kasdien pažvelgti kitaip. Netrukus prie šios praktikos prisijungė ir darželio tėvai, seneliai, jie pradėjo dalintis savo įrašais – atrodė, pasaulis nusidažė kitomis spalvomis.
Ieškoti atsvarų.
Taip, pasaulis yra visoks, blogis jame yra, tačiau mes, kaip šalia vaikų esantys suaugę žmonės, esame kviečiami ieškoti ne priešpriešų, o atsvarų tam, ko negalime toleruoti, suprasti ar pritarti, kviečiami veikti atvirume ir įsiklausyme – ko dabar reikia ten, kur esame? Ką naujo ir prasmingo galime sukurti kaip atsaką į vykstantį blogį? Kaip galime atsiliepti į laikmečio iššūkius? Ką galime daryti čia ir dabar? Kokį mažą žingsnį galime žengti?
Hermmes projektas
Verta paminėti ir vienoje iš darbo grupių pristatytą trejus metus trukusį (2022–2025) HERMMES projektą. HERMMES (Holistic Education, Resilience and Media Maturity in Educational Settings; lietuviškai – holistinis ugdymas, atsparumas ir medijų branda ugdymo aplinkoje) – yra ES Erasmus+ tarptautinis projektas, kuriame Valdorfo pedagogikos specialistai, mokslininkai bei tėvų organizacijų atstovai sukūrė vaiko amžiui tinkamos medijų edukacijos modelį, grindžiamą ne ankstyvu technologijų naudojimu, o vaiko brandos medijoms ugdymu.
Technologijos ir jų vaidmuo vaiko gyvenime yra aršių ginčų objektas. Nuo „būtina kuo anksčiau”, „nieko tokio” iki “jokių ekranų”. Valdorfo pedagogai visuomet buvo toje pusėje, kuri priešinosi ekranams vaikystėje ir pelnytai gavo kovotojų su vėjo malūnais vardą. Visgi atėjo laikas sudėti ginklus ir pasitikrinti, kokie yra vaiko poreikiai iš sveikos raidos perspektyvos, ką galima sukurti kaip atsvarą technologijų poveikiui? Tad šis projektas buvo bandymas atsieti diskusiją nuo kraštutinumų, pažvelgti į skaitmeninę realybę per žmogaus vystymosi ir brandos dėsnių prizmę.
Projekto metu suformuota koncepcija, kad medijų įvedimas turi atitikti žmogaus raidą, o tai reiškia, kad iki 7 metų vaikui reikia maksimaliai analoginės, jutiminės, kūniškos, santykiu grįstos vaikystės – smėlio, pievų, draugų, gyvo dainavimo, piešimo ant popieriaus ar žemės, apkabinimo, suaugusiojo dėmesio. Nuo 7 iki 14 metų vaikas turi ugdyti vaizdinį, naratyvinį, meninį ir praktinį santykį su pasauliu, t.y. pažinti pasaulį per pasakojimus, knygas, paveikslus, pojūčius, amatus. Ir tik tada kyla poreikis kryptingai stiprinti sąmoningą skaitmeninę kompetenciją.
Šioje darbo grupėje aptarėme ir kūno pojūčių (lytėjimo, gyvasties, nuosavo judėjimo bei pusiausvyros) ugdymą kaip atsvarą grėsmėms, kylančioms dėl nesąmoningo, beatodairiško skaitmeninių technologijų naudojimo.
Ką galime daryti namuose, kad taptume sąmoningesniais savo kasdienybėje?
Stebėti augalą.
Pasirinkite namuose augančią gėlę ir stebėkite ją 5-10 minučių kiekvieną dieną. Stenkitės mintimis užfiksuoti menkiausius pasikeitimus, nevertinti, tiesiog stebėti. Po kiek laiko stebėjimą galima papildyti augalo piešimu. Gali būti, kad vieną dieną augalas prabils į jus.
Kontempliuoti vieną mintį.
Pasirinkite mintį, kuri jums atrodo nesuprantama ir nešiokitės ją per dieną. Stekitės išvengti pagundos neilgai trukus ją dekonstruoti ir paaiškinti arba užmiršti. Kontempliuokite ją savo kasdienoje. Gali būti,kad ji atsivers kasdien vis kitomis spalvomis ir suvokimais.
Rašyti dėkingumo dienoraštį.
Pasirinkte laiką dienoje, kai galite apmąstyti, ką šiandien gero ir gražaus patyrėte, kam už tai galite būti dėkingi ir padėkokite.
Medituoti.
Tam galite naudoti R. Šteinerio meditacijos tekstą taikos tema, kuris lydėjo visos konferencijos metu.
Dygsta sielos troškimai,
Auga valios veiksmai,
Bręsta gyvenimo vaisiai.
Aš jaučiu savo likimą,
Mano likimas randa mane.
Aš jaučiu savo žvaigždę,
Mano žvaigždė randa mane.
Aš jaučiu savo tikslus,
Mano tikslai randa mane.
Mano siela ir pasaulis yra viena:
Gyvenimas tampa šviesesnis aplink mane,
Gyvenimas, tampa sunkesnis man,
Gyvenimas, tampa turtingesnis manyje.
Siek taikos,
Gyvenk taikoje,
Mylėk taiką.