Vilma Grigienė, Valdorfo pedagogikos darželio auklėtoja

Taip ilgai lauktos… atostogos

Keista rašyti šiuos tekstus kaip dienoraštį. Lyg ir turėčiau pradėti nuo to, kuo pabaigiau praėjusį kartą, bet švenčių traukinys jau kažin kur nudundėjęs, ir rašyti apie jas nei šis, nei tas. Po švenčių prasidėjo žiemos atostogos, ir aš supratau, kaip man gera būti šeimoje, kartu su gerokai ūgtelėjusiais savo vaikais, mat visi jie taip pat atostogavo.

„Mama, o kodėl mes taip anksti valgome vakarienę?“ – klausia Jurgis, dešimtą valandą ryto pamatęs lėkštėje blynus. Nesuprantu. Bet kai suprantu, suima toks juokas… Iš tikrųjų, blynų mes pusryčiams paprastai nevalgome, nes rytais nėra laiko juos kepti, o vakare mielai jais pasilepiname. Juk dabar prie keptuvės sukasi Bernadeta, o aš kviečiu visus prie stalo, užsidegame žvakelę ir neskubėdami „vakarieniaujame“. Keista, kai aš su savo mažais vaikais „sėdėjau“ namuose, ir rytais niekur skubėti nereikėdavo, apie tokią prabangą „vakarieniauti“ galėjau tik pasvajoti. Ir jei kas tuomet man būtų pasakęs, kad gali ateiti toks metas, kai namuose tikrai ilsėsiuosi ir visiškai nenorėsiu kažkur išvažiuoti, ar šiaip „ištrūkti kur nors pasižmonėti“, tikrai nebūčiau patikėjusi. Bet štai, jis ėmė ir atėjo.

Tačiau besibaigiant atostogoms, susirinkome į auklėtojų kolegiją, ir aš supratau, kad darbo pasiilgau.

Sutvarkėme grupę, į dėžes sugulė kalėdinės dekoracijos. Praeis kelios dienos, ir čia vėl skambės juokas, liesis ašarėlės, iš kaladėlių, kėdžių ir skarų bus kuriami nauji pasauliai, vėl reikės spręsti ginčus, „laikyti“ ribas ir kartu laukti mamos.

Kai angelai nepagauna

Beje, dar prieš atostogas nutiko šis tas, kam aš ir norėčiau skirtį šį straipsnį. Nesmagu apie tai kalbėti, bet, manau, labai reikia. Kai galvoju apie tą įvykį, vis prisimenu vieną savo sapną, kurį sapnavau tuomet, kai Jurgis buvo dar kūdikis. Sapnavau, kaip jis krenta nuo laiptų, kaip jo galvytė daužosi į sienas, laiptų pakopas, skyla gabalais, o kai jį sugaunu jau pačioje apačioje, suprantu, kad įvyko kažkas nebepataisomo. Tąkart atsibudau išpilta šalto prakaito, o Jurgis miegojo šalia ramiai, tarsi nieko nebūtų įvykę. Žinoma, nieko panašaus ir nenutiko, nors mano akyse Jurgis yra kritęs ne vieną kartą. Daug kartų esu gydžiusi gumbus, keletą kartų vežiau savo mergaites siūti žaizdų, o dar daugiau kartų esu regėjusi, kaip nelaimė neįvyksta tik per plauką. Kartais spėdavau pagauti, sulaikyti, patraukti, kartais sugebėdavau tik mintyse ištarti „Dieve, padėk“, ir tą darbą už mane tikrai nudirbdavo angelai.

Aš nebijau. Suprantu, kad aplinka turi būti saugi, tačiau negalima vaikų uždaryti į kambarius be rankenų, minkštomis baltomis sienomis, todėl kartais nutinka taip, kad pagauti nebespėja ir angelai.

Taip nutiko ir tą kartą. Grįždami iš lauko namo vaikai susistumdė, ir vienas berniukais, lipdamas laiptais, visu ilgiu griuvo žemyn. Aš tuo metu rengiau vaikus rūbinėje, ir kai kita auklėtoja atnešė kraujais paplūdusį mažąjį, akimirką visai sutrikau. Kažkodėl puoliau ieškoti servetėlių, nors puikiausiai žinojau, kad visai šalia, kone „po ranka“, yra kalnas tvarsliavos. Vis dėlto greitai pavyko susikaupti, sušoko padėti ir kolegės. Vienos apsiėmė pasirūpinti visais kitais vaikais, kitos šluostė, tvarstė, skambinome tėveliams ir, kad nebūtų gaištamas laikas, mudu su nukentėjusiuoju nuvažiavome į Traumatologijos skyrių siūti praskeltos kaktos.

„Man baisu“

Kai važiavome, laikiau glėbyje visą išblyškusį vaikelį, ir labai bijojau, kad dabar tai jau gausiu nuo gydytojų barti. Kaip mes čia nesužiūrėjome, kaip pražiopsojome. Kažkodėl visai nebijojau gauti barti nuo tėvų – su tėvais mes bendraujame labai daug ir kažkodėl tikėjau, kad jie žino, jog jei kas ir nutinka, tai tikrai ne dėl to, kad blogai dirbame savo darbą.

Tiesiog kartais nutinka nelaimių ir tiek.

Kai atvažiavome, gydytojos gėrė kavą, tačiau tuojau pat viską paliko ir atėjo į pagalbą. Tik dabar supratau, kokia nepasirengusi buvau tokiems įvykiams – nepasiėmiau nei savo dokumentų, nei vaiko dokumentų kopijų, net telefono! Kažkodėl mintinai prisiminiau tik vaiko gimimo datą, vardą ir pavardę.

Tačiau nepaisant visų neišpildytų formalumų, gydytojos visai nesibarė. Manęs išsiklausinėjo kada ir kaip viskas nutiko, o bepradedančio verkti mažojo paklausė: „Na, tai ko gi tu dabar ruošiesi verkti?“ „Man baisu,“ – tyliais išlemeno vaikas. „Kodėl? Negirdžiu,“ – dar kartą paklausė gydytoja. Tada jis susikaupė ir raiškiai pakartojo: „Man baisu“. O aš vos neapsiverkiau iš nuostabos, kad dar ketverių neturintis pipiras gali taip aiškiai įvardinti savo būseną. Juk kartais ir suaugusieji negali suprasti, kad sunkioje situacijoje jiems gali būti paprasčiausiai baisu. O gal suaugusiesiems būna nelengva tai pripažinti?

Bet baisu būna ne tik tam, kuris turi „gultis po adata“. Baisu būna ir kitiems vaikams. Todėl dabar jau žinau – kad ir kas atsitiktų, pirmiausia reikia slėpti kraują nuo kitų vaikų. Mūsų mažoji Magdalena net verkė iš baimės, nors paties įvykio ji nematė, tuo metu jau buvo savo grupėje. Jai užteko to, kad aš užbėgau į grupę susirasti nukentėjusiojo tėvelių telefonų numerių nenusivaliusi krauju išteptos rankos. O dar prisidėjo tarsi bičių avilys iš susijaudinimo dūzgiantys vaikai. „Ar ten, ant laiptų, liko nulašėjusio kraujo?“ – paklausė ji manęs po miegelio, kai visiems pranešiau, kad viskas baigėsi gerai. „Ne, nieko nebėra,“ – patikinau, tačiau baimės pilnos akys sakyte sakė, kad nelabai manimi tikima.

O iš tiesų viskas tikrai baigėsi gerai. Labai nustebau, kai gydytojos manęs paklausė, ar eisiu kartu siūti žaizdos, nes kai veždavau savo mergaites, visada liepdavo laukti už durų. Taigi mačiau tai, kas lieka paslėpta nuo mamų akių. Ir galiu visas nuraminti – gydytojos dirba savo darbą profesionaliai: švelniai, greitai, tiksliai ir su begaline meile vaikui. Penkias minutes po procedūros pabuvęs ramus, mūsų nelaimėlis vėl atgavo savo veido spalvą ir savo prigimtinį gyvumą. Kol laukėme tėčio, paklausė milijono klausimų, zujo koridoriumi šen ir ten, ir savo pastebėjimais linksmino Traumatologijos skyriaus darbuotojus. O kai prinešiau prie veidrodžio parodyti, kaip dabar atrodo jo kakta, nuoširdžiai nudžiugo: „Gražu!”

Kita medalio pusė

Kai, išleidusi savo auklėtinį su tėveliu namo, grįžau į darželį, buvo pats miego laikas. O po miegelio visi puolė klausinėti pačių įvairiausių dalykų. Pavyzdžiui, kokie buvo gydytojų vardai? Gėda, tačiau nežinojau nė vieno. Na jei nežinau vardų, tai bent kokio ilgio ir kokios spalvos buvo jų plaukai? Visi buvo susijaudinę, tačiau vienas vaikas jaudinosi daugiau už kitus. Jis negalėjo nei užmigti, nei įsijungti į pokalbį apie gydytojus, buvo neįprastai linksmas, bandė siautėti, ir supratau, kad jam labai neramu. Tai buvo tas vaikas, kuris, kaip sakė pats „dienos herojus“, jį stumtelėjo. Galbūt visai netyčia, dėl savo amžiaus nesugebėdamas įvertinti galimų savo veiksmų pasekmių. Mes tyliai pasikalbėjome, kai prisėdau prie jo patalėlio miegelio metu. „Man sakė, kad čia tu stumtelėjai,“ – tyliai pasakiau. „Vilma, žinok, man buvo taip baisu, kad net negalėjau į jį žiūrėti,“ – atsakė man. Supratau. Vėliau tas vaikas labai daug piešė. Piešė vienaragius su nulaužtais ragais. O mes ilgai kalbėjomės su jo mama, nes labai norėjau, kad ir ji suprastų, kas vyksta su jos vaiku.

Iš šitos situacijos išsinešiau vieną patyrimą – kartais „kaltininkui“ būna kur kas sunkiau, nei tam, kuris nukenčia. Žodį kaltininkui rašau kabutėse, nes šis žodis čia netinka. Tokiose situacijose jei ir būna kas kaltas, tai šalia buvęs suaugęs žmogus. Sunku būna ir tų „kaltininkų“ tėvams. Juo labiau kad jie čia niekuo dėti. Juk jie nematė, kaip viskas įvyko, negalėjo nieko padaryti tuo metu. Kartais perskaitau mamų forumuose apie įvairias situacijas vaikų darželiuose, ir man labai keista, kad dauguma tėvų bando aiškintis arba siūlo eiti aiškintis su kito vaiko tėvais, kurie dažniausiai reaguoja visiškai ne taip, kaip tikisi skriaudžiamieji. Ir vis dėlto aš suprantu tuos kitoje barikadų pusėje atsiduriančius tėvus – jie bejėgiai pakeisti situacijas, kuriose nedalyvauja, ir kartais jiems tikriausiai būna taip baisu, kad užsideda cinizmo ir abejingumo kaukę, kuri dar daugiau įsiutina su jais kalbėtis bandančius tėvelius. Susikuria ydingas ratas, kuriame kenčia visi. Iš tiesų vienintelis žmogus, kuris gali padėti tokiose situacijose, yra auklėtoja. Juk būtent ji mato, kaip viskas vyksta, ji gali kalbėtis tiek su vieno, tiek su kito vaiko tėvais, tiek su pačiais vaikais. O kalbėtis būtinai reikia. Aš tikiu, kad tie vadinamieji „blogiukai“ kraujuoja nė kiek ne mažiau, jų tėveliai irgi kraujuoja, tik žaizdos, deja, ne atviros, jų neužsiūsi, o jei bandysi tvarstyti, kad nieko nebūtų matyti, arba draskyti ragais ir nagais – bus tik blogiau.

Ir vėl „pilka“ kasdienybė

O po atostogų „suremontuotas“ mažasis sugrįžo į darželį jau be pleistrų ir tvarsčių – su gražiu, plonyčiu, nuostabiai sugijusiu randeliu ant kaktos. Magdalena lengviau atsikvėpė. Grupėje vėl ėmė virti gyvas, spalvingas gyvenimas. Sulaukėme dar vienos naujokės. O tie, kurie rudenį buvo naujokai, sugrįžo jau būdami pilnateisiai darželinukai – jau ir ašarėlės nebesrūva upeliais, ir veiklos laukas gerokai prasiplėtė.

Senbuviai dičkiai susirinko išsiilgę vienas kito ir bendrų žaidimų. „Aš taip pasiilgau darželio,“ – sako vienas penkiametis, pripuolęs prie tų natūraliųjų, „paprastųjų“ mūsų žaislų. O paskui tarsi susidrovėjęs nusijuokia: „Mamai tai aš nesakiau, kad pasiilgau.“ Mes su kolege irgi juokiamės – vargšės tos mamos, joms pateikiama tik viena paveikslo pusė, jos priverstos nuolat kovoti su begaliniu kaltės jausmu, nes mano, kad jų vaikams darželyje negerai. Kai vakare papasakoju apie šią žavią akimirką berniuko mamai, ji irgi juokiasi – mat visą vakarą namuose jos sūnus zirzė, kaip nenori ryte eiti į darželį. Ir nieko čia nuostabaus. Aišku, kad namuose su mama yra geriausia, ir keltis ryte anksti nesinori, bet kai jau ateini į savo darželį, susitinki savus draugus, pradedi žaisti savus žaidimus, gyvenimas nušvinta visai kitomis spalvomis. Gaila, kad mamos to nebemato…

Taigi linkiu visiems gražaus, žiemiško vasario, viliojančio minkštomis pusnimis ir smagiais kalneliais.

Linkiu tinkamai rūpintis ir gydyti žaizdas tiek atviras, nes ko gi gyvenime nenutinka, tiek ir uždaras, tiek vaikiškas, tiek ir savo pačių. Norėtųsi, kad tų žaizdų būtų kuo mažiau, bet jei jau taip nutinka, turėkime drąsos išmokti savas pamokas ir leiskime žaizdoms mus auginti.

Su meile Vilma

Publikuota ,,Mamos žurnalas”