Istorijos autorė darželio ,,Namelis medyje” mokytoja, lektorė Vilma Grigienė; iliustracijos autorė darželio ,,Namelis medyje” mokytoja Agnė Kaulakienė
Kartą gyveno karalius, jis turėjo tris vaikus: du sūnus ir vieną dukterį. Vienas sūnus buvo labai aukštas, pečiuitas, nepaprastai greitas ir labai stiprus, kitas buvo mažas ir sumenkęs, o dukra vien tik į dangų žiūrėjo ir nenorėjo akių į žemę nuleisti. Tiek ji į tą dangų žiūrėjo, kad jos akys kaip žvaigždės pasidarė. Baisiai karalius išsigando, kad jo dukrelei taip atsitiko, ir nusprendė ją uždaryti į tamsų bokštą, kad nieko negalėtų matyti. Sumūrijo karalius bokštą, uždarė dukterį ir paliko tiktai mažą skylutę tarp akmenų, pro kurią ji galėjo į pasaulį pasižiūrėti.
Ir štai tas karalius vieną dieną numirė, paliko sūnūs dvarą valdyti, ir šie sugalvojo, kad reikia seserį išvaduoti. Nuėjo prie to bokšto ir pradėjo visaip jį daužyti, visaip bandyti suskaldyti, bet nieko negalėjo padaryti – akmenys laikėsi vienas už kito tvirtai tvirtai, nė mažiausio gabalėlio negalėjo atskelti. O seselė žiūrėjo pro skylutę tarp akmenų ir verkė. Verkė, verkė, o jos ašaros pro tą skylutę tekėjo. Kai broliai suprato, kad jau nieko negali padaryti, tai atsisėdo prie bokšto ir laukia, nes vis tiek negali nieko sugalvoti.
Tuo metu pro šalį ėjo seneliukas, mažas mažutėlis, barzda iki žemės. Pasisveikino su juo broliai, o šis ir klausia:
– Kas jums atsitiko, kodėl jūs čia sėdite?
Broliai jam viską apsakė, kaip jie norį seserį išvaduoti ir kaip dabar nieko nebegalį padaryti, nes nebesugalvoja, kaip tą bokštą nugriauti. O senukas jiems ir sako:
– Duokite man pavalgyti, tai aš galėsiu jums padėti.
Broliai kaipmat nuėjo į dvarą ir prinešė senukui visokio maisto, visokiausių valgių: ir duonos, ir papločių, ir mėsos, ir žuvies – visko visko pilna. Bet senukas jiems sako:
– Ne, toks valgis man netinka, jūs pasiimkite ąsotėlį ir pririnkite ašarų, kuriomis jūsų sesuo verkia, su jomis užmaišykite duoną, užminkykite ir man ta duona tiks.
Broliai taip ir padarė. Pririnko pilną ąsotėlį ašarų, užminkė su jomis duoną ir iškepė penkias bandeles. Kai senukas atėjo, vieną bandelę jam davė. Senukas suvalgė ir sako:
– Jau žinau, kaip jums padėti. Eikite prie marių kranto ir ten pastatykite tiltą iki dangaus. Tas tiltas turi būti toks, kad kas panorėjęs galėtų į dangų nueiti ir atgal sugrįžti.
Broliai nuėjo prie marių kranto ir ėmė tiltą statyti, bet kiek jie akmenų sulipdo, kiek per dieną pastato, tiek per naktį į marias suvirsta. Bandė jie vieną dieną, ir antrą, ir trečią, ir bandė ilgai ilgai tiltą statyti, bet kiek per dieną pastato, tiek per naktį niekais nueina – taip nieko negali padaryti. Žiūri – vėl tas senukas ateina ir sako:
– Duokite man pavalgyti, tai aš jums pasakysiu, ką daryti.
Broliai davė jam antrą bandelę. Ir senukas jiems sako:
– Jums reikia gauti plauką iš Saulės kasos. Kai plauką gausite, galėsite tiltą pastatyti.
Susiruošė broliai į kelionę ir nuėjo pas Saulę. Priėjo Saulės dvarą, o ten soste Saulė sėdi. Nusilenkė jie, pasveikino Saulę ir paklausė, ar ji negalėtų duoti plauko iš savo kasos. Saulė į juos pasižiūrėjo, į didįjį pasižiūrėjo ir sako:
– Tau reikia sumažėti, – į mažąjį pasižiūrėjo, – o tau reikia paaugti. Aš jums galiu duoti plauką, bet jūs turite mano žirgus išganyti, nes jie tvarte stovi ilgai neganyti, labai išalkę ir sulysę. Kai ganysite, turite visur eiti, kur tie žirgai eis. Kai jau žirgų šonai ims blizgėti, tada ateikite pas mane ir gausite plauką.
Broliai išsivarė žirgus iš arklidės, ir tą vyresnįjį taip miegas suėmė, kad jis nugriuvo po medžiu ir užmigo. O mažajam neliko kas daryti – pradėjo jis tuos žirgus ganyti. Visur eina paskui žirgus, kur tik jie lekia: jie į marias – ir jis į marias, jie į kalnus – ir jis į kalnus. Taip bevaikščiodamas paskui žirgus jis taip sustiprėjo, taip užaugo, kad net jo delnai švytėti pradėjo. Suvarė žirgus nusipenėjusius, blizgančiais šonais atgal į arklidę, o tuo metu ir jo brolis pabudo. Nuėjo jie pas Saulę ir pasakė, kad viskas padaryta. Tada Saulė sako jiems:
– Duosiu jums plauką, bet jo jūs patys tai negalėsite į rankas paimti. Aš viską padarysiu.
Pasiėmė ji šukas, persibraukė per savo plaukus, o vienas plaukas ištrūko ir nulėkė pavėjui. Nulėkė ir nugulė ant to tilto pradžios, ir kai tik nugulė, tai visi akmenys iš marių pakilo – stojo tiltas nuo pat žemės iki pat dangaus. Bet štai bėda: tiltas dabar buvo karštas karštas – toks karštas, kad jei kas nors ant jo atsistotų, tai iš karto pelenais pavirstų. Ir vėl broliai nežino, ką daryti, nes reikėjo, kad visi galėtų tiltu vaikščioti.
Ir vėl jie sutiko senuką, davė jam trečią bandelę, o senukas jiems patarė: – Dabar jums reikia eiti pas Mėnesį. Mėnesiui už ausies tokie žvyneliai auga. Jeigu vieną jų gautumėte ir padėtumėte ant tilto, tai jis ir atvėstų.
Išsiruošė broliai į kelią. Nukeliavo į Mėnesies dvarą ir prašo Mėnesies to žvynelio, o Mėnuo jiems sako:
– Gerai. Kai aš prausiuosi, tai jūs į rėtį vandenį surinkite, ir žvynelis jame atsiras.
Dabar jau didysis brolis pasiėmė rėtį ir bando sugauti vandenį, kuriuo Mėnuo prausiasi. Bet arba per greit prabėga, arba per lėtai prabėga, arba ne į tą pusę – vis jis to vandens nepagauna. Nieko jam neliko daryti, tik atsisėsti ir laukti. Laukė jis ilgai, ir vis laukė, laukė… Pirma rūku apėjo, paskui samanomis, galop jo plaukai sidabriniai pasidarė. Ir tuo metu srovė tik šliūkšt į rėtį, o vidury jo – žvynelis plaũko. Pasiėmė broliai tą žvynelį ir grįžo prie tilto. Numetė jį ant tilto ir tiltas iš karto atvėso. Bet atvėsęs jis pasidarė kaip miręs – jei tik kas ant jo užliptų, tas griūtų iš karto negyvas.
Ir vėl broliai nebežino, ką daryti. Sulaukė jie vėl senuko ir davė jam ketvirtą bandelę. O senukas jiems sako:
– Jūs dabar jau labai išmintingi. Jei gerai įsižiūrėtumėte, pamatytumėte, kaip valtyje po marias Mirtis plauko ir kelia mirusius žmones į dangų. Toji Mirtis yra visa juodomis plunksnomis apaugusi, bet jos pažastyje yra viena balta plunksna, ir jeigu jūs ta plunksna perbrauktumėte per tiltą, tai jisai gyvas pasidarytų.
Broliai įsižiūrėjo – ogi tikrai per marias Mirtis plaukioja ir mirusius žmones į dangų kelia. Jie priėjo prie tos Mirties ir pradėjo į valtį prašytis, bet Mirtis jiems sako:
– Negaliu jūsų imti, nes jūsų laikas dar neatėjo, – ir neima jų į valtį.
Visai nebežino broliai, ką daryti, visai nusivylė, bet štai vėl tas senukas ateina. Broliai jam atidavė paskutinę bandelę, o senukas suvalgė ir tarė:
– Eikite pas Vėją, nusilenkite žemai ir paprašykite, jis jums padės.
Nuėjo tada broliai į Vėjo dvarą, žemai jam nusilenkė ir paprašė padėti. O Vėjas sako:
– Gerai, aš jums padėsiu. Dabar galite grįžti prie tilto ir laukti.
Kai Mirtis beplaukiodama priartėjo prie tilto, Vėjas pakilo ir pašiaušė visas jos juodas plunksnas. Mirtis tik pakėlė rankas užsidengti, o Vėjas tik šmurkšt ir tą baltą plunksną ištraukė, brūkštelėjo per tiltą ir atgal įpūtė, Mirtis nieko net nepastebėjo. O tiltas suraibuliavo kaip vaivorykštė ir visas pasidarė gyvas.
Tuo metu ir akmenys bokšto išbyrėjo, visas bokštas sugriuvo. Paėmė broliai seserį už rankų ir visi trys per tą tiltą į dangų nuėjo. Ten jie pasiekė Dievo sodą ir galėjo valgyti vaisių, kokių norėjo. O iš to sodo parsinešė sėklų į žemę ir tėvo dvare užveisė tokį pat sodą. Visi, kas tik panorėję, galėjo į tą sodą įeiti ir ten būti.