auklėtojos Vilmos įspūdžiai.
Svečiavomės Stokholmo darželyje “Lindarangen” (www.lindarangen.com). Labai norėjome pamatyti Valdorfo darželį, įsikūrusį mieste, pažiūrėti, kaip ten sprendžiamos miestietiško gyvenimo tempo, triukšmo, gamtos ilgesio problemos. Tik gamtos ilgesio nepamatėme – darželis įsikūręs buvusiame karališkosios šeimos arklininkų namelyje – miškelio ir plačių laukų apsuptyje, nors iki Stokholmo centro – vos 20 minučių pėsčiomis. Atvykome į Stokholmą dieną, kai prasidėjo baisus snygis, visą miestą užklojęs baltais patalais, tagi teko gerokai pabraidžioti per pusnis ieškant nuotraukose matyto rožinio namelio.
Darželis – nedidukas, vos dvi grupės. “Mažylių” grupėje trys auklėtojos ir aštuoni vaikai iki trejų metų. Apie šią grupę mums tik papasakojo, nes mūsų viešnagės metu vienas vaikelis pratinosi prie darželio, todėl pašalinių suaugusių žmonių grupėje reikėjo mažiausiai.
“Didžiukų” grupėje keturiolika 3-5 metų vaikų ir dvi auklėtojos. Darželio įkūrėja ir įkvėpėja Analena daug pasakojo apie bendradarbiavimą su tėvais: jie ir šį pastatą surado, kai grupė glaudėsi salelėje prie pat vandens visai be savo kiemo, ir prikėlė jį antram smagiam gyvenimui, įrengė kieme lauko krosnelę, ant kurios per šventes verdama arbata, suolus, panašius į snaudžiančius slibinus, žaidimų laivą.
Vaikai labai daug būna kieme, todėl ir jame yra ne tik pramogų, bet ir darbo – pakeltos lysvės, kuriose vasarą auginamos daržovės, komposto dėžė, maži karučiai kompostui vežti. Taip, vaikams kompostas “smirda”, ir ne visi nori jį vežioti, tačiau Analena sako, kad jiems būtina žinoti, kad tai irgi yra mūsų gyvenimo dalis. Ten keliauja nesuvalgytas maistas, išravėtos piktžolės, matosi, kaip visa tai virsta maistu augalams. Todėl ir nebaigti valgyti, jei nebenori, galima ramiai – maistas keliauja į kibiriuką ir į kompostą.
Mums labai patiko vaikų pasitikimo grupėje ritualas – su tėvais atėjęs vaikas nusirengia rūbinėlėje ir pasibeldžia į grupės duris. Laukia. Auklėtoja jas atidaro, pasisveikina ir įsiveda vaikelį į grupę, tarsi į kitą – savo – pasaulį, kuriame savos taisyklės, savas gyvenimas, gerokai lėtesnis tempas. Vaikas jau pažįsta grupės gyvenimą ir žino, ką reikia daryti: pasiėmęs savo rankdarbių krepšelį sėda rankdarbiauti: kas siuvinėja, kas apsiuva vilnonį kamuoliuką, kas neria – kiekvienas turi savo darbelį pagal amžių, gebėjimus ir širdies šauksmą. Kiekvienas padaro tiek, kiek nori, kiek gali, kiek išeina susikaupti, o po to eina žaisti. Ne visada diena prasideda nuo rankdarbių, kiekviena savaitės diena turi savo pradžią – vaško lipdymą, akvarelę ar pan. Tik pirmoji mūsų viešnagės diena prasidėjo neįprastai – kadangi viskas nuo dangaus iki žemės buvo užversta puriu, baltu sniegu, Analena nusprendė, kad pradėti dieną reikia lauke – vaikai turi turėti galimybę pasidžiaugti per naktį
pasikeitusiu pasauliu.
Įprastą dieną pažaidę grupėje, vaikai gauna po mažytį (labai mažytį) užkanduką, pusę puodelio arbatos ir eina į lauką. Po lauko – ryto ratas grupėje su dainomis, pirštų žaidimais ir net gitara, po jo – pasaka, o po pasakos – pietūs. Buvome nustebusios, kiek mažai švedai valgo. Pietums jokių sriubų, “antrų” ir kompotų: didelis šaukštas kruopų, daržovių troškinio, keli maži pomidoriukai ir – būtinai visais metų laikais – keli gabaliukai natūraliai raugintų daržovių. Įvairias daržoves darželiui raugia tėvai, o vaikai jas labai mėgsta. Valgymas ilgas, labai neefektyus, bet labai šiltas – galima ilgai sėdėti prie puspilnės lėkštės, galima kartoti, kalbėtis, pavalgius galima pasiimti saujelę saulėgrąžų sėklyčių ir toliau kramsnoti. Niekas niekur neskuba. Po pietų visi vaikai gauna savo ryšulėlį – avies kailiuką, pagalvėlę ir antklodėlę. Auklėtoja groja lyra, o vaikai pailsi. Kas užmiega – užmiega, kiti paguli ir po pusvalandžio eina piešti. Po to toks pat užkandukas ir vėl – laukas iki pat kelionės namo.
Darželis pagal Švedijos įstatymus turi dirbti iki vakaro, tačiau Valdorfo darželių tėvai žino, kad vaikams būtina pabūti ir namuose, todėl apie 15 val. vaikus pasiima. Ir atostogų vaikai turi nemažai.
Mūsų, kaip auklėtojų, širdys džiaugėsi vilnoniais drabužėliais aprengtais vaikais. Žinome, kad vilna žiemą yra žymiai geriau nei medvilniniai marškinėliai ir sintetiniai džemperiukai. Gal švedai jau gimsta žinodami, kaip rengtis žiemą? Deja, ne, auklėtojos daug kalbasi su tėvais, pasakoja, kas vaikams yra geriausia, o tėvai jomis pasitiki. taigi dauguma vaikiukų grupėje žaidžia jaukiai vilnoniai. Tik viena mergaitė buvo pasipuošusi kaip karalaitė, kiti aprengti tiesiog šiltai ir patogiai. Nors reikia pripažinti, kad mes vaikus kūtojame ir saugome labiau – ten lauke keli vaikai lipdė gniūžtes su plonomis siūlinėmis pirštinėmis, kurios jau buvo šlaputėlės, vienas berniukas vaikščiojo visai be pirštinių, su skrybėle ir plikomis ausimis. Auklėtoja Marija patvirtino, kad jie vaikams mauna pirštines, net tiems, kurie jų nemėgsta, nes vaikams šilumos tikrai reikia, na, bet dabar juk dar nešalta…
Penktadienis darželyje – žygio diena. Taigi kiekviena penktadienį vaikai pasiima savo kuprinėles, prisideda maisto visai dienai ir keliauja į žygį miške. Taip, užkandžiauja ir pietauja jie miške. Taip, kiekvieną penktadienį. Taip, žiemą taip pat. Deja, žygyje dalyvauti negalėjome, nes ketvirtadienį mūsų jau laukė kelionė namo.
Lauktuvių parsivežėme nemažai – ir pedagoginių idėjų, ir žaislų bei žaidimų idėjų, ir naują skaičiuotę vietoj visiems žinomos en-den-du… Taigi: Essike-dessike-luntan-tuntan-similimaka-kuckelikaka-ärtan-pärtan-piff-paff-poff.














