Auklėtojos Ievos įspūdžiai.
Prisimenant kelionę į Barselonos priemiesčio kalnuose įsikūrusį Valdorfo darželį net širdis suvirpa. Tai buvo kažkas ypatingo, ką palinkėčiau patirti kiekvienai auklėtojai, o tikriausiai ir suaugusiam žmogui.
Atvykus į darželį visų pirma mano dėmesį patraukė, tai, kad į darželyje esančią vaikų grupę bet koks pašalinis žmogus įeidamas turi iš anksto atsiklausti, įeiti tyliai, be garsaus kalbėjimo, nesukeldamas triukšmo, nes ten yra labai gerbiama vaikų erdvė, stengiamasi neblaškyti jų žaidimo ir užtikrinti saugų buvimą. Iš tiesų suaugęs darželyje nėra drausminamas elgtis vienaip ar kitaip, tačiau pastebėjau, kad pačiai norisi būti dėmesingai, nes visa atmosfera grupėje alsuoja pagarba ir švelnumu vaikui, jo žaidimui ir saugiam buvimui. Tarsi patekimas į šventovę. Iš pradžių jaučiausi kiek įsitempusi, bet tai truko labai neilgai iki tol, kol pajutau, kaip gera būti tokioje aplinkoje. Gera iki ašarų. Prisipažinsiu ten būdama ne kartą graudinausi, kokį švelnumą, saugų, pilnavertį buvimą ten patiria vaikai. Kiek daug skirtingų pojūčių yra paliečiama, kaip nuostabu yra patirti buvimą savo kūne, tiesiog įkristi į jį, kai nebelieka noro kažką įrodinėti, konkuruoti, daug kalbėti, siekti dėmesio. Sunku tai aprašyti žodžiais, bet stebint vaikus darželyje susidaro įspūdis, kad jie tokioje aplinkoje gali ne tik mokytis, bet ir pailsėti.
Be abejo, vaikai ten kaip ir Lietuvoje yra labai smalsūs ir žaismingi. Grupėje kiekvieną dieną dirba ta pati viena auklėtoja ir jos padėjėja. Darželis dirba iki pietų. Leisdama laiką grupėje iš karto atkreipiu dėmesį, kad auklėtojos tarpusavyje itin mažai kalbasi, o jei kalbasi, tai pakankamai tyliai. Atrodo, kad jos viena kitą puikiai pažįsta ir žino, kuri kada ką turi daryti. Jos nuolat kažką veikia, daugiausia dirba kasdienius buities darbus (pvz. lygina staltieses, suka siūlų kamuolius, siuvinėja, neria, ruošia stalą valgymui, laisto gėles, obliuoja lauke lentas, šluoja kiemą, prižiūri daržą ir pan.), tuo pačiu nuolat
matydamos vaikus ir padėdamos jiems, jei prireikia.
Grupėje didžiąją dalį laiko girdimas švelnus auklėtojos niūniavimas ar dainavimas, kuris lydi auklėtojos dirbamus darbus. Tas švelnus niūniavimas/dainavimas yra kažkas ypatingo, tai tarsi grupės pulsavimo ritmas ar širdies plakimas, tuo pačiu tai kaip skraistė, kuri visa ką apgaubia, po kuria galima saugiai būti, žaisti, svajoti, tyrinėti. Įdomu tai, kad man, kaip suaugusiam žmogui, būnant tokioje aplinkoje pradėjo imti miegas, nes tas švelnus niūniavimas ir ramybė taip saugiai atpalaiduoja, iš tiesų veikia terapiškai, jautiesi kaip sapne, kai viskas tarsi plaukia.
Auklėtojos dainuojamos melodijos skiriasi, jos kartais vos girdimos, o kartais tampa garsesnės ar tikslingai skirtos sumažinti triukšmą. Vienu momentu vaikų žaidimas tapo pakankamai garsus, bet vos tik auklėtoja lygindama medžiagas padainavo kažkokią dainelę apie tylą, vaikai iš visų kampelių grupėje ėmė kartu dainuoti ir aplink vėl įsivyravo harmoningas žaidimas. Taip, iš tiesų, ten yra gerbiama tyla, galbūt dėl to, kad ispanai pakankamai ekspresyvi, garsi tauta, o ir pati Barselona triukšminga ir ūžianti, todėl vaikai iš tiesų turi poreikį pabūti tylesnėje aplinkoje.
Kas yra ypatinga apie auklėtojų dirbamus darbus, man susidarė toks įspūdis, kad jos dirba tuos darbus ne dėl to, kad privaloma, o dėl to, kad tai yra neatsiejama gyvenimo darželyje ritmo dalis, kaip kvėpavimas. Man, kaip svečiui, būnant tokioje aplinkoje pačiai kilo impulsas imtis kokių nors darbų ir veikti, ne dėl to, kad reikia daryti, bet dėl to, kad gera, kad smagu, kad tokiu būdu gali jausti gyvybę. Pati vėliau stebėjausi, kaip obliuojant lentas lauke, kilo noras dainuoti „Mano tėvelis buvo kalvelis“ ir tikrai nereikėjo pastangos prisiminti tą dainą, ar ją kažkaip ypatingai dainuoti, ji tiesiog kilo kažkur giliai
iš vidaus ir tai buvo kaip ritmas, kuris lydėjo mano darbą.
Pastebėjau, kaip toks suaugusiojo buvimas traukia vaikus, jiems norisi būti šalia, dirbti kartu, jiems kyla natūralus gilus susidomėjimas ir nereikia jokios pastangos įkalbėti vaikus kažką daryti, nes juose tai gimsta natūraliai. Ah taip, tuomet ir supratau, kaip smagu dirbti būnant čia ir dabar ir kaip taip įtraukia vaikus, jiems kyla noras pamėgdžioti.
Žinoma, kadangi darželyje buvau kaip svečias, tai reiškia, kad man nereikėjo organizuoti grupės veiklų, stebėti laiko ir pan. Toks buvimas suteikė man galimybę kartu su vaikais visiškai pasinerti į pojūčių pasaulį.
Papasakosiu jums apie rankų ir kojų plovimą, šukavimą ir dantukų valymą. Ar kada esate išgyvenę „čia ir dabar” momentą šiuose kasdieniniuose darbuose? Pastebiu, kaip dažnai valydama dantis ar plaudama rankas aš jau galvoju, ką veiksiu toliau, kaip reikia skubėti ir pan. Ispanijoje buvo priešingai. Kiekvieną dieną po žaidimo lauke, vaikai lauke plauna rankytes ir kojas. Toks nuostabus pojūtis visą tai išgyventi, tą prisilietimą, dėmesį, lėtumą ir šilumą. Vanduo supilamas į blekines voneles, jis šiltas ir kvepia levandomis, vaikai naudoja natūralų muilą ir švelnias natūralias kempines, plaukiojančios vonelėje, bei šiurkštesnius šepetėlius, kuriais galima labiau patrinti delniukus. Viena auklėtoja vaikams vienam po kito padeda plauti rankeles ir vėliau kojas, tuomet jos yra šluostomos. Auklėtoja visą laiką niūniuoja, kartais pakalbindama vaikus, ar juos išklausydama. Kita auklėtoja jaukioje terasoje, kurios sienos padarytos iš šviesių vėjyje šiek tiek plevesuojančių medžiagų apsaugančių nuo saulės, pasitinka vaikus pasisodindama juos šalia ir žaisdama pirštukų žaidimus. Visas šis procesas užtrunka tikrai nemažai laiko, bet tuo metu vaikas gali būti absoliučiai savo pojūčiuose, išgyvendamas individualų dėmesį ir švelnumą.
Pažaidę pirštukų žaidimus vaikai keliauja dar į vieną kambarį, prieangį jau darželio viduje, pro geltoną kaip saulė medžiagą, pakabintą durų vietoje. Dėl tos medžiagos spalvos ir šviesos sklindančios iš lauko, kambarys visas dvelkia jaukia geltona šiluma.
Jis mažiukas, viduryje padėtas vaisių krepšys ir suoliukai aplink vaikams atsisėsti. Ten vaikai susėda, auklėtoja atneša didžiulį krepšį įvairiausių formų natūralių plaukų šepečių ir auklėtojos šukuoja vaikams plaukus, juos pina ir kalbasi. Stebėtina kaip viskas vyksta lėtai, be triukšmo, jaukiai. Čia sukuriama erdvė pokalbiams, kas iš vaikų nori papasakoti, ką veikė su mama ir tėčiu, ar kas įvyko ypatingo. Stebiu, kaip vaikai nešaukia, ne pertraukinėja vienas kito, kalba po vieną, auklėtojai švelniai sudainavus vaiko vardą, vieni kitų klauso arba tiesiog mėgaujasi šukavimu ir auklėtojos prisilietimu.
Susimąstau, galbūt iš tiesų, kai taip gera kūne, kai gera jausti, nėra poreikio daug kalbėti.
Vaikai valgo prieblandoje, nes Ispanijoje daug saulės, todėl užtrauktos užuolaidos pietų metu suteikia poilsio jausmą. Valgymas yra pakankamai ramus ir tylus, prieš tai uždegant žvakelę, padėkojant. Man malonu patirti maisto skonį, stebėti ką valgau, nes dėmesys nesiblaško į pokalbius. Aš galiu išgyventi pilnai šiuos pojūčius, galbūt ir vaikai panašiai jaučiasi.
Vaikai darželyje turi veiklų, kaip ir pas mus. Lieja akvarelę, žaidžia rato žaidimus, eina į žygius, darželyje vyksta euritmija. Sužavėjo tai, kad veiklos viena po kitos teka tarsi upė, jos nėra aiškiai atskirtos, tačiau priešingai švelniai pereina viena prie kitos.
Tokiu būdu vaikai gali išgyventi skirtingus procesus kaip tėkmę, pavyzdžiui, jeigu į grupę atėjo euritmijos mokytoja, o vaikučiams tuo metu jos laukia šukuodamiesi plaukus, ar sukdami ant žemės vilkelius, mokytoja įėjusi į grupę atsisėda ant grindų šalia vaikų, švelniai pasisveikina ir ima šukuoti jiems plaukus taip palaipsniui sukviesdama juos į žaidimą. Taigi, perėjimai yra labai švelnūs. Jeigu grupėje buvo liejama akvarelė, tai daugelis vaikų įsitraukia į stiklinaičių plovimą, valymą ir tokiam tvarkymuisi skiriamas lygiai toks pat dėmesys kaip ir liejimui, tai užima pakankamai daug laiko, viskas
atliekama lėtai ir su pagarba tam kas daroma.
Buvo jautru stebėti, kaip vaikai jaukiai susėdę rate žaidžia pirštų žaidimus o vėliau kiekvienas iš jų gauna po mažą riešutėlį ar raziną ir kaip su malonumu jie juos valgo. Vaikai valosi dantukus lėtai, pasimėgaudami pokalbiais, individualiomis minutėmis su auklėtoja, kuri kartais pasiūlo smagius ramius žaidimus.
Visas darželio gyvenimas alsuoja tuo lėtumu ir dėmesingumu kiekvienai veiklai ar darbui, kiekvienam vaikui, jo poreikiams, pojūčiams. Buvimas čia ir dabar, jautrumas, švelnumas yra būtent tai kas paliečia iki širdies gelmių, kas sujaudina iki ašarų. Taip, dabar suprantu, kaip svarbu išgyventi kiekvieną momentą, nes tose akimirkose ir slypi pati didžiausia laimė.
