Namelis medyje

Darželio ,,Namelis medyje” mokytoja Ieva Kližentytė

Pastebėjau, kad skaitant įvairius straipsnius apie buvimą su vaikais, vaikų ugdymą – kurių šiais laikais apstu – mane labiausiai patraukia tokie, kurie kažkokiu būdu paliečia iš vidaus, priverčia susimastyti, analizuoti, paklausti savęs, o kaip būna man, ar tai, ką skaitau, man atrodo pažįstama, ar norėčiau tai išmėginti savo gyvenime? Mane traukia straipsniai, kuriuose ne aiškinama, kaip reikia būti, o pateikiamos asmeninės žmonių patirtys, atradimai, atsirandantys iš netobulumo, klaidų ir įvairiausių mėginimų. Pavyzdžiui, kaip būti su vaikais, kad jie klausytų, būtų smalsūs, kūrybingi, motyvuoti? Tad šį kartą aš noriu pasidalinti su jumis savo asmeninėmis patirtimis iš darbo su vaikais ir pakviesti pasikalbėti apie žaismingumą darbe arba tiesiog buvime su vaikais šeimoje.

Visai neseniai grįžau iš savo ilgametės komunikacijos mokytojos švedės Iris Johansson seminaro. Viena iš seminaro temų buvo mokytojo paskirtis ir užduotis. Pasak Iris Johansson, pagrindinė mokytojo paskirtis yra perteikti vaikams, kad darželis ar mokykla yra žaidimas, kad mes susirenkame į mokyklą žaisti ir bežaisdami tobulėti bei mokytis kartu pažinti pasaulį. Iris tiki, kad būdami žaidimo būsenoje vaikai būna patys laimingiausi, operatyvūs (iš karto reaguojantys, veikiantys) ir smalsūs. Lektorė teigia, kad, pažadindami savyje tą žaidimo būseną, mes, kaip mokytojas ar mokytoja, puikiausiai galime įgyvendinti uždavinius, kuriuos mums paskyrė visuomenė, pvz. išmokyti vaikus rašyti, skaityti, skaičiuoti. Klausydama Iris ir prisimindama savo kasdieną darbe, jaučiu, kad tai, ką ji kalba, yra tiesa. Savo praktikoje pastebėjau, kad žaisdami vaikai išties būna patys smalsiausi ir labiausiai motyvuoti. Tačiau aš pati – nors iš prigimties jaučiuosi esanti pakankamai žaisminga – kasdienoje, rodos, pritrūkstu tam jėgų. Taigi klausiu savęs, o kada aš būnu žaisminga? Tikriausiai tuomet, kai manęs neslegia išoriniai rūpesčiai, kai nejaučiu nerimo, nesaugumo. Mano žaismingumas užgęsta, jei reikia dirbti pagal tam tikras iš anksto numatytas programas ar atlikti konkrečias pareigas, kurios, būnant su vaikais „čia ir dabar“, atrodo visiškai nereikalingos ar nereikšmingos, kai jaučiuosi fiziškai pavargusi. Nors, būdama fiziškai pavargusi, tačiau leisdama sau tokiai būti, galėčiau žaisti, pavyzdžiui, „sraigės žaidimą“, kai viską, ką dabar reikia atlikti, galiu daryti lėėėėtai kaip sraigė. Apie tai pagalvojus, mintyse bemat iškyla situacija grupėje, kai po laisvo vaikų žaidimo visa grupė yra, kaip mes, mokytojos, mėgstame sakyti – „sužaista“, kai kone visi žaislai yra ne savo vietose. Tuomet ateina metas tvarkytis ir, permetus žvilgsniu grupę, man kyla mintis – „ojeeeeiii… kada visa tai sutvarkysime?“. O kai dar esu pavargusi, tai taip stipriai nesinori, jog atrodo, nei rankos, nei kojos nepajudinsiu. Pagalvoju, ar taip būna ir vaikams? Tikriausiai… Kartais tvarkymuisi išties reikia daug valios ir pastangų, bet svarbiausia, kaip Iris Johansson sako, vidinio patenkintumo prieš pradedant ką nors daryti (šiuo atveju – tvarkytis) ir tai darant. Žinoma, po visko galima pasidžiaugti rezultatu, bet tai jau šalutinė pasekmė.

Suprantu, kad aš, kaip suaugusi, esu nuo vaikystės išmokyta, kad reikia padaryti tai, ką reikia, o ne tai, ko man dabar norisi. Kitaip tariant, esu išmokusi neigti tai, ką konkrečiu metu jaučiu, paspausti save, priversti padaryti, prisitaikyti. Kai taip elgiuosi su savimi, sunkiau suprasti ir vaikus, kurie nenori tvarkytis ar daryti tai, ko jų prašau. O kaip iš tiesų norėčiau tokiose situacijose, prieš pradėdama kažką daryti, bent jau sekundės dalį stabtelėti ir savęs paklausti, kaip aš dabar jaučiuosi? Gal aš iš tiesų nenoriu tvarkytis ir vietoje to, kad pulčiau save kaltinti pvz. tinginyste, graužti iš vidaus arba spausti bematant imtis konkrečių veiksmų, galėčiau pamėginti rasti savyje minėtą patenkintumą, apie kurį kalba Iris Johansson? Kitaip tariant būti patenkinta tuo, kad aš dabar esu nepatenkinta ir visiškai nenoriu tvarkytis. Jei tai pavyksta, aš galiu neštis savo nenorą kaip sraigė namelį ir po truputį pradėti grąžinti daiktus į savo vietas, nesiekdama rezultato. Pastebėjau, kad, jei pavyksta taip nusiteikti, atsiranda vietos kūrybai ir žaismui, nebelieka direktyvaus reiklumo vaikams, ir tvarkymasis galiausiai tampa ne toks nemalonus, randasi kur kas daugiau jėgų, nei maniau jų esant iš pat pradžių.

O vaikai juk geriausiai mokosi iš pavyzdžio, pamėgdžiodami. Taip vieną dieną vaikams uždėjau pagalvėles ant nugarų, ir jie, ropodami tarsi sraigės, keturiomis jas grąžino į vietą. Šį būdą galima išbandyti įvairiose situacijose. Tiesa, pastebėjau, kad dar labai svarbu būti momente – čia ir dabar – neprisirišant prie rezultato. Šito galima sėkmingai mokytis iš vaikų. O kaip jūs prikalbinate save daryti tai, ko konkrečiu metu nesinori? Kaip jūs veikiate su savo vaikais namie ar darželyje? Ar atsiranda tose akimirkose žaismo? Ar jums lengva būti žaismingiems? 

Tiesa, kai pradėjau mokytis Valdorfo pedagogikos, girdėdavau, kad vaikų negalima „žaidinti“, kad jie patys kuria žaidimą, jį vysto, jame būna. Tuomet aš galvojau, kad tai reiškia, jog mokytojas turi būti suaugęs, toks rimtas, didelis, viską iš anksto ir aiškiai apgalvojantis, numatantis, prižiūrintis, gal net neklystantis, kad su vaikais jokiu būdu negalima išdykauti ar kažkaip labai atsipalaiduoti… Dabar taip nebemanau. Manau, kad būti žaismingu vidumi reiškia būti kūrybingu, mokytis ir mokyti vaikus empatijos, buvimo šioje akimirkoje, gyvenimo tarp skirtingų žmonių. Taip taip, mokytojos dabar paklaustų: „Bet ką daryti su chaosu, kuris tikrai gali kilti, kai mes pradedame žaisti su vaikais? Juk tuomet kažkas gali užsigauti ar kitaip nukentėti!“ Na taip, žinoma, užsigauti ir nukentėti chaoso metu tikrai galima, kaip ir ne chaoso metu, o chaosas…. jis juk dalis gyvenimo? Argi ne taip? Kartais mums ši gyvenimo dalis atrodo labai baisi – tokia nekontroliuojama, kaip uraganai ar audros bangos, pakylančios, bet vėliau nusileidžiančios. Tačiau tai jau kita tema, kurią vis dar pati tyrinėju ir, tikiuosi, kada nors aprašysiu.